1918 m. kovo 23 d. | Pripažinta nepriklausoma valstybė
Be to, delegacija pareiškia, jog Taryba stovi už Lietuvos valstybės santykius su Vokietija, kaip jie yra formuluoti Tarybos nutarime 1917 metais gruodžio 11 d. Tatai paduodama Kaizerinei Vokietijos Valdžiai, Lietuvos Taryba prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Lietuva – Nepriklausoma valstybė
Lietuvos Tarybos nutarimu š. m. kovo mėn. 20 d. įgaliotoji delegacija iš d-ro J. Šaulio, kun. J. Staugaičio ir adv. J. Vileišio Vokietijos kancleriui kovo mėn. 23 d. įteikė tokį pranešimą:
Kaizerinei Vokiečių Valdžiai:
Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
Be to, delegacija pareiškia, jog Taryba stovi už Lietuvos valstybės santykius su Vokietija, kaip jie yra formuluoti Tarybos nutarime 1917 metais gruodžio 11 d.
Tatai paduodama Kaizerinei Vokietijos Valdžiai, Lietuvos Taryba prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Iš Berlyno Vokietijos valdžia per W. T. B. kovo 23 d. pranešė:
Pas valstybės kanclerį atvyko Lietuvos Tarybos delegacija, kad iš Vokietijos valdžios išgautų lietuvių tautos vardu Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. Delegacija iš valstybės kanclerio gavo tokį atsakymą:
Jo Didenybės kaizerio, kaipo Vokiečių valstybės atstovo vardu ir įsakymu aš Jums pareiškiu:
Kai Lietuvos Taryba, pripažintieji lietuvių tautos atstovybė 1917 m. gruodžio mėn. 11 d. paskelbė atstatanti Lietuvą, kaipo nepriklausomą valstybę, kuri būtų tvirtu, nuolatiniu sąjungos ryšiu susirišusi su Vokiečių valstybe ir suėjusi į konvencijas, visų pirma karo, susisiekimo, muitų ir monetos srityje, ir kai ji paprašė, atstatanti tą valstybę, Vokiečių valstybės apsaugos bei pagalbos, po to dar, kai ligi šiol tvėrusieji valstybiniai Lietuvos ryšiai išnyko – Vokiečių valstybė, atsirėmusi paminėtu Lietuvos Tarybos 1917 m. gruodžio mėn. 11 d. pareiškimu, pripažįsta Lietuvą, kaipo liuosą nepriklausomą valstybę. Vokiečių valstybė yra pasiruošusi Lietuvos valstybei ją atstatant peteikti prašomos apsaugos ir pagalbos ir imsis sutartyje su Lietuvos gyventojų atstovais tam tikslui raikalingų priemonių. Taip pat toliau kas reikiant bus daroma sąjungos ryšiui su Vokiečių valstybe ir numatytoms bei reikiamoms konvencijoms nustatyti. Kaizerio valdžia čionai vaduojasi tuo, kad nustatytinos konvencijos derės tiek Vokiečių valstybės reikalams, tiek ir lietuvių, o Lietuva neš dalį Vokietijos karo sunkenybių, kurios tarnauja taipo pat jos paliuosavimui.
(Formalinis pripažinimo raštas dar ateis Lietuvos Tarybai).
Neturėdami kol kas tikslesnių Tarybos delegacijos pranešimų, to fakto akyvaizdoje mes turime visu rimtumu atsverti ir įvertinti tą nepriklausomos Lietuvos valstybės pripažinimą iš Vokietijos pusės. Mes turime suprasti taipo pat tas sąlygas, kuriose tenka mūsų nepriklausomybė atstatinėti. Ir tatai supratę, mes turime dar labiau branginti tą pirmąją pripažintąją mūsų teisę. Lietuvos visuomenei dabar pačiai teks savo šalis tvarkyti ir tikrai dėti jos nepriklausomybei bei liuosai jos pažangai stiprūs demokratinės kultūros pamatai. Kaip mes galutinai išbrisime iš karo nustatytų aplinkybių – kol kas dar sunku numatyti; bet šiaip ar taip mes tvirtai imsime savo likimą į savo rankas ir jo gyvatą patys tausosime. Nepriklausomybės teisę Lietuvai jau vargu kas begalės nuneigti iš beteisių svetimos valstybės valdiniu mes šią valandą virstame savo krašto, savo tėvynės, nepriklausomos Lietuvos piliečiais. Berods, ūmai ir šuoliais istorija neina ir gyvenimas įsisverdėjęs ne vienu akimirksniu meta savo išnaras. Bet pamažėle, mes einame į savarankišką mūsų būtį, nes mes tvirtai esame pasiryžę jos ligi paskutinos siektis. Tai mūsų gyvatos pradžia ir galas.
Daug sunkių dienų pergyveno mūsų tauta, bet mes visuomet tvirtai tikime, kaip tikėję mūsų tautos atgimimu ir del patogiausių mūsų tautos gyvenimo sąlygų niekuomet nepaliausime kovoję.
Ir šią valandą, kada Lietuvos valstybė iš griuvėsių naujai atgimsta, kartu atgimsta mūsų atminime ir visa virtinė jos kūrėjų bei gynėjų, visos eilių eilės tų jos gaivintojų, kurie valstybei žlugus, puolėsi kelti ją vėl ant kojų žodžiu, raštu, darbu.
Lietuvos valstybė buvo žlugusi Bet jos idėja, reikalas ją vėl atgaivinti buvo likęs gyvas. Iš pradžių gaivinama vien tarp aukštesniųjų luomų, ta savos valstybės atnaujinimo idėja plečiasi pamažu vis plačiau ir plačiau, kol apima ji pagaliau pačių plačiųjų mūsų visuomenės sluoksnių. Ir mes matome jau 1905 metais, jog susirinkęs Vilniun vadinamas Didysis Seimas, taikindamos prie ano meto sąlygų, stato drąsų Lietuvos savarankiškumo reikalavimą. Tai jau nebe vieno kurio luomo, o visos plačiosios Lietuvos visuomenės reikalavimas, kurios nuomonių reiškėjas ir buvo anas Seimas.
Nuo jo laiko mūsų visuomenės politikos sąmonė dar labiau brendo ir aiškėjo. Geriausiai matome tai, ištikus didžiajam pasaulio karui, kuris kaip tik visu sunkumu gulė be ko kito ir ant Lietuvos bei lietuvių tautos. Lietuvos kraštas buvo paverstas karo lauku, lietuvių tauta pasijuto tarp dviejų ugnių. Ir nežiūrint, jog lietuviai karo atsitikimų buvo suskaidyti, atskiri vieni nuo kitų, išmėtyti po įvairias, kovojančias tarp savęs valstybes, – jie vis delto įstengė, nepriklausomai vieni nuo kitų, vienodai nusistatyti delei svarbiausio savo politikos reikalo – Lietuvos ateities.
Ar tai paimsime Amerikos lietuvius, ar tai gyvenančius neutralinėse valstybėse lietuvius emigrantus, ar pagalios Rusijos lietuvius, – visų jų norai ir pageidavimai, viešai pareikšti ir liečią Lietuvos ateitį, atitinka nutarimą, kurį yra priėmusi Lietuvos konferencija, posėdžiavusi Vilniuje rugsėjo 18-23 d. 1917 metais, o kuriuo remdamos ir skelbia dabar Lietuvos Taryba Lietuvos nepriklausomybę.
Skelbdama Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos Taryba pildo tokiu būdu ne tik lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimą, bet ir aiškiai apsireiškusį lietuvių tautos liepimą.
Sunkią valandą, kada karas nenustoja vis dar siautęs, atgimsta mūsų valstybė. Todėl išanksto galima jau spėti, jog jos kėlimosi darbas nebus greitas ir lengvas.
Ir sunkių valandų turės be abejojimo pergyventi dar Lietuvos Taryba, bedirbdama priruošiamąjį darbą, kol bus sušauktas steigiamasis seimas.
Tame darbe reikalauja todėl ir laukia Lietuvos Taryba užuojautos, supratimo ir pagalbos iš plačiosios Lietuvos visuomenės, kurios reikalams juk ji ir tetarnauja.
Šaltinis: Lietuva-nepriklausoma valstybė (1918, kovo 26). Lietuvos aidas 37 (85), p. 1-2. [žiūrėta 2018.03.07]. Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/vbspi/content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66509_1&mc=N
http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66509_2