1918 m. kovo 23 d. | Tautos sveikata ir karas

Mokslas, kurs nurodo tinkamiausias sąlygas tautos sveikatai, vadinasi tautos higiena. Jis parodo, kas reikia daryti, kad tauta nemažėtų, nenyktų, bet plėtotųsi. Šis mokslas galop nurodo neužginamą tautų gyvenime dėsnį: tautos dvasios ir kūno plėtojimasis eina gretimai, t. y. kad tauta besveikatė arba išsigimusi, negali normalinai plėtotis nei proto, nei doros, nei ekonomijos žvilgsniu.

Kiekvienas rimtai žiūrįs į gyvenimą rūpinasi geresne ateitimi. Šio rūpesnio yra pilna visa mūsų gyvata. Trūsiame, vargstame, tveriame, gaminame me tiek patys sau, kiek ateičiai, ne tiek mūsų pačių, kiek būsimųjų kartų gyvenimui, plėtojimuisi ir laimei. Tik tokiu būdu, žmogui nepaliaunamai rūpinantis šviesesne ateitimi atsirado pasaulyje didelė kultūra ir civilizacija. Šis rūpesnis yra apskritai ir visokios žmonių pažangos stūmėjas. Jei žmogus dabotų tik dabarties ir savo asmens asmens reikalų, ar tuomet žmonės turėtų noro aukoti karo lauke savo gyvybę del laisvės, del tėvynės? Tas tai prakilnus ir žmogaus prigimtyje glūdąs palinkimas rūpintis geresne ateitimi liepia motynai pasišvęsti savo vaikams, o iš to prisirišimo prie vaikų gema kilni meilė ir nuolatinis rūpinimasis būsimųjų kartų likimu, kaipo vienintelis žmonių dvasios darbo judintojas.

Žmonės rūpindamies didesne naujų kartų gerove, negali užmiršti ir tos gerovės pamato – sveikatos. Norėdami tad, kad mūsų ainiai būtų apskritai laimingesni už mus, turime jau dabar pasirūpinti, kad jie ir sveikatos žvilgsniu stipresniais užgimtų, ne kaip daugelis mūsų esame gimę. Jei naujoji karta bus sveika, tai ji pasiliks taip pat stipri ir nenuveikiame tautų kovoje del būties.

Kiekvienas karas yra tautos priešininkas ir naikintojas. Jis naikina ne tik žmonių dvasios turtus ir nemirštamus jų kultūros paminklus, bet dar ir jų gyvybę, kurios niekas neužvaduos. Geriausieji, narsiausieji ir stipriausieji tėvynės sūnūs išdeda savo gyvybę karo lauke, namie gi pasilieka tik silpnieji, senieji ir apskritai visoki išlėpėliai, kurie susituokdami perleidžia visas savo silpnybes būsimoms kartoms. Kiekvienas sveikas tėvynės sūnus, žuvąs kare, pražudo su savim ir sveiką stiprią padėrmę. Jei tas tėvynės sūnus yra šeimos galva arba vienintelė jos viltis, jo mirtis silpnina, arba net naikina visą šeimyną. Jam pasimirus paties subrendimo metais ūkis jo yra, maži vaikai pasilieka be tinkamos globos, nes jų motyna dažnai pati priversta uždarbiauti. O jei pasitaiko, kad karo metu ir motyna pasimiršta, tuomet vaikai patenka svetimųjų globon; kuri, kad ir geriausia, neduos vaikams to, ko duoda pačių tėvų globa. Vaikai augdami šaltoje svetimųjų globoje, žiūri į pasaulį ir į žmones nepasitenkinę ir pikti, kad jie be jokios iš jų pačių pusės priežasties pasiliko nuskriausti. Pamažėli atsiranda juose noro keršyti tam pasauliui, ir čia jau pradžia visokiems <patamsio> darbams.

Bet aršiausias padėjimas ten, kur pats karas siaučia, iš kur žmonės varu varomi dangstytis į svetimas padanges. Kokis pabėgėlių gyvenimas, vargas ir skurdas, kokios ligos siaučia, kokia jų dora, kiek ten jų miršta, ypačiai mažų vaikų, mes visi ne tik iš laikraščių, bet ir iš savo pritirimo labai gerai žinome.

Didžiausios gi žalos žmonių sveikatai neša su savim karas per visokias užkryčiamąsias ligas. Tarp tų ligų kenksmingiausia žmonių sveikatai – džiova ir lytinės ligos. Daugybė kareivių pagiję iš sunkių žaizdų per didelį savo kūno susilpnėjimą gauna džiovą, kuri jų nebepameta ligi pat mirties. Kiti gi vėl kareiviai (o tokių taip pat nemaža) parsineša su savim namo iš karo lauko baisių lytinių ligų, kuriomis paskiau sugadina visą šeimyną, dažnai visą net apylinkę. Jei tad toki džiovininkai ir lytinėmis ligomis užsikrėtusieji pasilieka vaikų tėvais, galima sau įsivaizdinti, kokia bus būsimųjų kartų sveikata. Tokių tėvų vaikai esti ne tik kūnu, bet ir dvasia nesveiki. Iš tokių šeimynų kyla pamišėliai, idiotai, girtuokliai, vagys, galvažudžiai ir t. t.

Taip karui naikinant žmonių sveikatą, ištisų tautų gyvatą, kas gi reikia daryti tautoms, jei tos nori ne tik dabar išlikti sveikos, bet kad ateityje jų ainiai būtų dar sveikesni ir stipresni? Tam klausimui tinkamai išrišti turės pasidarbuoti ne tik atatinkamųjų valstybių valdžios ir gydytojai, bet ir plati visuomenė. Tuo tarpu čia pravers pažymėti, kad sveikatą didžiai saugoja ir palaiko dora. Per karą daug kas atprato nuo šeimyninio gyvenimo. Bešeimynis gyvenimas, rasi, kam kam tuo sunkiuoju metu patogesnis pasirodė. Nereikia, mat, rūpintis vaikais, žmoną, esama daugiau liuosybės ir galimybės smagiau pagyventi. Bet kaip tik tokiems, jei jie sveiki ir stiprūs, reikėtų pamilti padorus šeimynos gyvenimas, kuris yra tikrasis tautos sveikatos ir išsilaikymo židinys; reiktų atsiminti, kad jie yra užsitraukę didelės skolas šeimynai ir visuomenei, kuriedvi juos užaugino stipriais ir sveikais. Ir tą skolą kiekvienas privalo atiteisti. Tie gi, kurie matosi nebetinką sveikos šeimynos kūrėjai del didelės atsakomybės prieš savo nelaimingus vaikus, kurie galėtų nesveiki užgimti, del atsakomybės prieš visuomenę, kuriai tektų daug kentėti nuo tokių vaikų, verčiau teatsisako pasilikti šeimyninkais. Tėvynės ir visos žmonijos meilė teskatinie juos pasirinkti sau kitą padorų gyvenimą. Ir jie tuomet, nors tik negatyviu būdu, nemaža prisidėtų prie būsimųjų kartų sveikatos išlaikymo ir sustiprinimo.

Šaltinis: Tautos sveikata ir karas (1918, kovo 23). Lietuvos aidas 36 (84), p. 1-2. [žiūrėta 2018.03.06]. Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66510_1

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66510_2