1918 m. kovo 25 d. | Wilhelm Kahmann | Naujoji Lietuva

Vien tas dalykas, kad Lietuvai nuo šiol yra raštu patikrinta vokiečių apsauga, kad Lietuva nuo šios dienos yra Vokietijos sąjungininkė, yra tokios didžios verčios dovana, kad jokiai tautai negalima suteikti didesnės dovanos.

1918 metų pavasario dienos bus įrašytos į pasaulio istoriją, kaipo didžių įvykių paminėjimo dienos. Tai yra dienos, kurios teatsikartoja tiktai per keletą metašimčių vieną kartą. Kada po armotų trenksmų ir žemės drebėjimų vokiečių kariuomenė didžiausiame karo lauke, kokį tiktai pasaulis yra matęs, kala Europos ir viso pasaulio ateitį, laisva nuo Anglijos globos ir vergimo ir suteikia kiekvienai tautai jai reikalingą saiką laisvės, taip ir Lietuvai atėjo didžioji valanda, kuri nusvėrė jos istoriją. Tos dienos privalo ir lietuviams suteikti laisvės, aiškumo apie jos ateitį, apie daugelio jos metų darbo vaisius, apie išsipildymą karštų jos geidavimų ir maldų. Tas tai yra pasaulio istorijoje svarbu, kad vokiečių tauta, toje pat valandoje, kada, įtempusi visas savo jėgas, idant laimingai išturėtų sunkiausią ir didžiausią valandą, dar išranda laiko vykinti tautų plėtojimus rytuose. Vakaruose ir rytuose yra svarbu, kad nusvėrimas pareina nuo vokiečių. Lietuvių klausimo išrišimas yra įvykęs apsisprendimo keliu. Vykindami tą išrišimą, ta mintimi vaduotasi, kad lietuvių laimė glūdo visų pirmiausia visiškame atsiskyrime nuo Rusijos. Turint tatai omenyje, iškilo klausimas, ar ta atsiskyrusi žemė viena sau galėtų gyvuoti. Sąžiningas įvertinimas jos kultūros, ūkio ir piniginės jėgos – tik tiek teminint – parodė, kad tuo keliu negalima žengti tolyn. Reikėjo žvalgytis padėjimo iš šalies. Iškilo klausimas, ar kreiptis į lenkus, ar į vokiečius. Iš praeities prityrimo yra pasirodę, kad lietuviams su lenkais naujai susijungti negeistina. Dabar teliko tiktai vienas kelias – prisiglausti prie Vokietijos; o čia, iš tiesų labai laimingai susitaikė abiejų tų pusių reikalai. Ką vokiečiai gali suteikti – laisvė, apsauga ir ūkio parama – to tiktai ir reikėjo Lietuvai, ir, kita vertus, Lietuva gali suteikti daug naudos Vokietijai.

Lietuvių tautos atstovybė, Lietuvos Taryba, lietuvių tautos klausimo išrišimo keliu yra ėjusi atsargiai, sąžiningiausiai mėgindama visas galimybes ir galiausiai jausdama savo atsakomybę prieš save pačią, prieš savo tautos pranokėjus, kurie, siekdami šito tikslo, yra daug nukentėję, ir prieš būsimąsias kartas, kurioms subręs dabarties darbų vaisiai. Paskui Taryba iš laisvo savo įsitikrinimo gruodžio 11 dieną sudarė nutarimą. Šita diena Lietuvos istorijoje visados užims svarbią vietą.

Tuo savo nutarimu Lietuvos Taryba iškilmingai išreiškė savo atsiskyrimą nuo senųjų valdijinių sąryšių su Rusija ir prašė Vokietijos apsaugos bei padėjimo surengti geresnei ateičiai. Amžina, tvirta Lietuvos valdijos sąjunga su Vokietija, kariuomenės, susinešimo, muitų ir pinigų reikalų srityse naujajai valdžiai užtikrins reikalingą tvirtumą. Tokių konvencijų Taryba neprivalės bijotis, kadangi Vokietijos ir Lietuvos reikalai eina bendru keliu, todėl negali būti kenksmingi Lietuvai.

Lietuvos Tarybos nutarimas nepriešingas vokiečių reikalams, todėl vokiečių vyriausybė, paskelbdama Lietuvos nepriklausomybę ir galėjo juo remtis ir plačiausiai vykinti savo prisilaikomąjį, o lietuvių tautos geidaujamąjį apsisprendimo teisės dėsnį. Kolei priėjo iki to daikto, vokiečių tauta turėjo atnešti didžiausių aukų ir daugybes nuostolių. Dėl Lietuvos atvadavimo yra išgošta daug brangaus žmonių kraujo. Vokiečiai yra išleidę daug pinigų ir padėję daug darbo, idant pašalinus pikčiausias karo pasekmes, ir padėjus to krašto atstatymui pamatą. Už tokius vokiečių darbus reikėjo atsilyginti tolygiais darbais. Todėl yra tinkamos Vokietijos sąlygos, kad Lietuva turi prisidėti prie karo naštos, kuri yra pasidariusi, Vokietijai bevaduojant Lietuvą.

Gerovių, už kurias lietuviai privalo atsilyginti, yra tiek daug, kad negalima jų visų nė paminėti. Vien tas dalykas, kad Lietuvai nuo šiol yra raštu patikrinta vokiečių apsauga, kad Lietuva nuo šios dienos yra Vokietijos sąjungininkė, yra tokios didžios verčios dovana, kad jokiai tautai negalima suteikti didesnės dovanos. Taigi lietuviai užtat privalo džiaugtis ir būti dėkingi. Dėkoti reikia Dievui ir vokiečių tautai, kuri nelyginamai daugiau duoda, negu užtai iš jos reikalauja. Savo dėkingumą lietuvių tauta geriausiai galėtų išreikšti tuo, jei dabar linksmi ir pasiryžę visi drauge stotų ant tikrenybės pagrindo, kuris nuo šiandien yra nustatytas tvirtai ir nepajudinamai. Nėra ko apie tai abejoti. Lietuviai neprivalytų turėti omenyje lenkų pavyzdį, kuriems jau 1916 metų lapkričio mėnesyje buvo kelias nustatytas, kuriuo privalė eiti. Bet beprasmiu savo išsikėlimu ir svajojimais jie nuklydo nuo tikrojo kelio, o tiktai dabar iš lėto vėl teatseka tą kelią, kuriuo, kaip tikimės, dabar jau eis tiksliai ir jo nebepames. Lietuviai turbūt anaiptol nedarys tokių vingių, o tuo pradžioje griežtai eis tikruoju keliu.

Yra tai tarytum kokis gražus simbolas, kad lygiai tą dieną, kada Nemunas, lietuvių žemės gyvybės gysla, sugriauja kliūdantįjį jo laisvę žiemos šarvą, ir lietuvių tauta vėl atgauna savo laisvę. Iškilmingu ramumu, žinodamas savo tikslą, Nemunas plaukia savo vaga. Rods, dar šen ten ledinės, susikaupusios į kalną, nori užkirsti jam kelią. Tačiau jis stipriai ir su savitu tikrumu pergali kliūtis. Taip vyksta ir tolesnis Lietuvos plėtojimasis. Sunkenybių ir Lietuvai dar reikės pergalėti savo kelionėje, bet tos sunkenybės nebus neįveikiamos. Kelias yra laisvas, kuris eina per derlingus abiem pusėm laukus. Šiandien, žibančios pavasario saulės spindėjime, Nemunas išrodo nei kokia karšta ugninga upė. Jis tai yra, tarytum atvaizdinimas tos džiaugsmo srovės, kuri šiandien giliai ir karštai teka per lietuvių tautą ir traukia brūkšį tarp praeities ir ateities, saulutės šildomosios ir apšviečiamosios. Tegu toji ateitis pribrendina visus tuos vaisius, kuriems išdygti šiandien yra sėjama sėkla! Tegu naujoji gadynė dera tieka jau Vokietijos gerovei, kaipo labiausiai Lietuvos labui! Dievo ranka matomai veikia dabarties metu. Taipo tegu išsipildo ir ant Lietuvos anas kaizerio žodis, kuriuo jis pripažino Dievo nulemtąjį valdymą vakaruose: „Dievas yra galingai padėjęs; tegu jis padeda ir toliaus!“

Nuot. miestai.net

Šaltinis: Kahmann, W (1918, Kovo 25). Naujoji Lietuva. Dabartis (37), p. 2. [žiūrėta 2018-01-29] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23821&seqNr=2