1918 m. kovo 27 d. | Wilhelm Kahmann | Lietuvos ateities pagrindas

Dėlei didžios nusprendimo svarbos visai Lietuvos ateičiai, sekmadienyje Kaune ir Vilniuje jį paskelbė nuo sakyklų bažnyčiose visiems tikintiesiems ir podraugei meldė Dievo palaiminimo Lietuvos ateičiai.

Lietuvos klausime vokiečių vyriausybės nusprendimą, kuris reiškia atsakymą į nutarimą Lietuvos Tarybos nuo 1917 m. gruodžio 11 dienos, visuomenė pasitiko labai prielankiai. Dėlei didžios nusprendimo svarbos visai Lietuvos ateičiai, sekmadienyje Kaune ir Vilniuje jį paskelbė nuo sakyklų bažnyčiose visiems tikintiesiems ir podraugei meldė Dievo palaiminimo Lietuvos ateičiai. Tą patį sekmadienį „Dabartis“, vienatinis iš visų lietuvių laikraščių, galėjo plačiajai Lietuvos visuomenei pranešti linksmą žinią apie šitą didžios svarbos nusprendimą.

Ir yra kuo džiaugtis, nes šito dokumeto nustatymai Lietuvai teikia labai daug tikros naudos. Juo giliau apsvarstome, ką reiškia šitie vokiečių pripažinimai, juo tvirčiau įsitikiname, kad, ką Lietuva yra įgijusi, ji tuo labai gali būti patenkinta.

Lietuva pripažinta laisva, nepriklausoma valdija, vadinasi, ji savo vidujinius reikalus gali laisvai ir savitai tvarkyti bei valdyti. Niekas jos tame neprivalys trikdinti. Anaiptol, stipri didi vokiečių tauta teikia jai savo apsaugos ir padėjimo. Taipo Lietuva bus apsaugota nuo kaimynų, kad jie negalėtų gaišinti jos laisvės, ir, antra, ji galės tvirtai sustiprėti, o paskui greitai ir sparčiai plėtotis. Tuo tikslu turės būti padarytas patvarus nebeatšaukiamas susijungimas su Vokietija, kuris užtikris vokiečių padėjimą visiems laikams. Taigi Lietuva gali būti visiems amžiams tikra, kad ateityje jos kilimo jau niekas nebekliudys. Netrukus, susitarus su lietuvių tautos atstovais, padarys smulkesniuosius nustatymus ir nusprendimus.
Sąjunga tarp Vokietijos ir Lietuvos bus išreikšta konvencijomis. Nenagrinėjant plačiau šitų konvencijų, tačiau galima tikrinti, jog maža lietuvių tauta šalia didžios vokiečių tautos bus daug daugiau gaunančioji, nekaip duodančioji pusė. Nedaug lietuviai tegali duoti, bet tas nedidis davimas lietuvių tautos galės yra tokios rūšies, kurios privalo vokiečiai, todėl ir jiems bus naudos iš Lietuvos. Juk niekas nėra nė tikėjęsis, kad Vokietija dėl Lietuvos darytųsi išlaidų, vien tiktai norėdama padėti Lietuvai. Jei Vokietija tatai sakytų, tai iš tikro būtų galima manyti, jog ji lietuviams tiktai nori paspęsti žabangus. Vokietija dėl to ir sutiko su lietuvių sumanymais, kurie buvo sumanyti Lietuvos Tarybos, atsižvelgiant į lietuvių reikalus, kad Lietuva Vokietijai gali būti naudinga.

Paimkime nors kariuomenės konvenciją. Lietuvai ir Vokietijai lygiai reikės tvirto ribų apsidraudimo nuo niekados visai neišnyksiančių visaslavių pasikėsinimų. Jeigu Rusija vėl kartą užsigeistų pakelti karą, tai sudaryta tokiomis kariuomenės konvencijomis apsauga turėtų ją sudrausti.

Susinešimo konvencija reiškia bendrą geležinkelių vartojimą, kuris taipo jau bus naudingas abiem tautom. Lietuva visai neturėjo savo geležinkelių. Keletas seniau nutiestų per Lietuvą linijų buvo Rusijos nuosavybė, o naujausios yra įtaisytos vokiečių, kurie yra pertaisę ir senąsias rusų linijas, nes jų nebebuvo galima vartoti. Bet ką Lietuva veiktų be geležinkelių? Įsitaisyti geležinkeliams pati Lietuva per daugel metų negalėtų sumokėti reikalingos sumos. Lietuvių reikalams reikia geležinkelių, kad būtų patogiau susinešti, kad galima būtų išgabenti ūkio gaminiai ir už juos parsitraukti kitokių prekių. Vokiečių reikalas yra tas, kad gavus atliekamus lietuvių gaminius ir iš kitos pusės, kad būtų patogus susisiekimas ūkio reikalais tarp Europos vidurio ir rytų.

Be pinigų ir muitų bendrumo su Vokietija Lietuva negalėtų susimegzti su pasaulio ūkiu. Savi pinigai jai būtų sunku įsitiekti, o tatai ir nebūtų naudinga. Atskira savo muito riba jai nesuteiktų galimumo susisiekti ūkio reikalais, greičiau ji būtų kliūtis, kuri kenktų susisiekimui. Tai nėra geistinas daiktas.

Tų visų dalykų, lygiai ir tolesnių valdijos formos klausimų negalima atlikti rankos mostelėjimu. Juos turi aptarti ir nusverti abiejų pusių tų dalykų žinovai. Svarbu, kad būtų matomas pamatas būsimąjam namui. Lietuvos Tarybos delegacija parneš iš Berlyno tų pamatų planą, ir lietuvių įgalioti atstovai prisidės prie to darbo.

Jie nė čia nepamirš savo atsakomybės, kaip yra pasakyta gruodžio mėnesyje sudėtame programe, ir kitais savo nutarimais tatai patvirtins ir vykins, kas tinka Lietuvai ir jos žmonėms. Didžioji Lietuvos valanda pasitiks visą lietuvių tautą kaip ir atsakomuosius jos vadus.

Šaltinis: Kahmann, W (1918, Kovo 27). Lietuvos ateities pagrindas. Dabartis (38), p. 1-2. [žiūrėta 2018-01-29] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23820&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23820&seqNr=2