1918 m. kovo 28 d. | Jurgis Šaulys | Tikrieji darbai dar laukia

Kovo 23 d. aktas, t. y. Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas iš Vokietijos pusės, pradeda visai naują mūsų istorijos tarpą. Tasai aktas reiškia, kad lietuvių tautos noras, troškimas ir valia atsikratyti svetimo ir prievarta antmesto jai jungo ir sudaryti savitą ir nepriklausomą valstybę – rodo dabar iš Vokietijos pusės visišką pripažinimą ir sutikimą.

Visą šito atsitikimo svarbumą kaip reikiant suprasti ir įvertinti galėsime tik tur būti kiek vėliau, pasibaigus karui, kai galėsime jau pradėti gyventi tuo savu gyvenimu, kurį gali tik duoti savitos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės būtis. Dabar esame dar dar per daug įsivėlę į karo sūkurį, per daug susirūpinę karo vargais ir rūpesniais, kad galėtume visai nuošaliai įvertinti to atsitikimo reikšmę, kurio liudininkai visi mes dabar esame.

Vokietijai, kaip sako pusiau-oficialinis Vokiečių valdžios organas Norddeutsche Allg. Zeitung, <aiškiai pripažinus Lietuvą, Lietuvos klausimas gauna pirmą tinkamą išrišimą>. Pažymėtina, ką taisai laikraštis dar toliau del kovo 23 d. akto sako: <Lietuva – skaitome ten – turi būti liuosa, nepriklausoma valstybė, taip pat ir santykiuose su Vokietija, t. y. ji nebus prijungta Vokietijon ir neprivalys klausyti Vokiečių valstybės. bet stovės šalia Vokietijos, kaipo savita nepriklausoma valstybė, kuri derinsis su Vokietijos valdžia tautų teisių sutartimis>.

Koks tų sutarčių turinys turės būti, tai yra jau ateities klausimas. Aiškus dalykas tik, kad jos turi atsakyti, kaip ir pripažinimo aktas sako, ne tik vienos katros pusės, bet abiejų pusių, t. y. ne tik Vokietijos, bet ir Lietuvos reikalams ir interesams. Galutinis tų sutarčių nustatymas pereis nuo teisėtų abiejų valstybių įstatymų leidžiamųjų organų, t. y. nuo Vokietijos reichstago iš vienos pusės ir Lietuvos seimo iš antros pusės.

Lietuva yra Lietuvos Tarybos paskelbta ir Vokietijos dabar pripažinta nepriklausoma valstybė. Bet nuo teisinio ligi faktinio Lietuvos nepriklausomybės stovio yra didelis žingsnis. Čia mes neprivalome turėti jokių iliuzijų. Visas valstybės tveriamasis darbas dar prieš mus. Tuo tarpu gi tebeturime savo krašte okupacijos valdžią, karo stovį ir karo būtenybes. Kaip ilgą visą tai dar prasitęs, dabar sunku numanyti. Todel kelias į nepriklausomą valstybę dar tolimas ir, reikia tikėtis, bus nelengvas. Kelias betgi tuo tarpu yra tai vienatinis ir mums būtinas. Pakeliui į mūsų nepriklausomos valstybės rūmus turėsime, be abejojimo, apgalėti nevieną sunkenybę, pašalinti nevieną kliūtį. Bet tatai neturi mūsų gąsdinti nuo laukiamo iš mūsų darbo, kuriam turime sujungti visas esamas krašto pajėgas ir spėkas. Vienybe stiprūs, mes pasieksime, mes turime pasiekti savo tikslą!

Todel visi kartu ir kiekvienas skyrium tesirengie į didelį garbingą darbą, kurio tikslas visiems mums dabar aiškus yra: liuosa, nepriklausoma Lietuvos valstybė! D-ras J. Šaulys Lietuvos Tarybos vicepirmininkas

Lietuvos Tarybos prezidiumas 1918 metais. Iš kairės sėdi A. Smetona ir kun. J. Staugaitis, stovi J. Šernas ir J. Šaulys

Šaltinis: Šaulys J. (1918, kovo 28). Nepriklausoma Lietuvos valstybė. Lietuvos aidas 38 (86), p. 1. [žiūrėta 2018.03.10]. Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66508_1