1918 m. kovo 28 d. | Petras Klimas | Visi kaip vienas!

Ir šiandien Lietuvos demokratija su savo šviesuomene ima statyti, kas buvo sugriauta, bet statyti ant naujų tautinės bei demokratinės kultūros pamatų. Ir mes esame įsitikinę, jog tie pamatai pagaliau apdraus mums tikrą ir laimingą ateitį.

Šiandien Lietuvos valstybei naujai atgimus ir naują pradedant gyvatą, – pravers kiekvienam atsižvelgti į mūsų praeitį ir akimi iš tolo nusekti mūsų praeituoju istorijos keliu. Ištikrųjų, juk valstybinis, savarankiškas ir nepriklausomas gyvenimas, – tai nėra mums kažin koks visai naujas dalykas. Mūsų tauta, apskritai, yra išėjusi ilgų amžių politikos arba valstybės mokyklą. Ir dabar, rasi, tik manyti tenka tos mokyklos pamatai ir varyti toliau mokslas!

Antai, ligi XIII a. mūsų tauta jau gyveno plačiomis giminėmis, kurios turėjo savo valdovus <kunigus> arba kunigaikščius. Jie gyveno savo žemėse ir su savo žmonėmis, kiekvienas skyrium ir darė tokiu būdu daugybę savarankiškų nepriklausomų valstybių. Kai kurie valdovai buvo labai turtingi, įsigalėję, buvo labai gerbiami ir visoj Lietuvoj žinomi. Jie, nors kartais tarpusavy nesutaikindavo, visi betgi jautė savo giminystą ir dažnai jungėsi bendram reikalui. Keli ar net keliolika tokių valdovų-kunigų susidėję kovojo su kardininkais, su rusais, lenkais ir kryžiuočiais.

Pavojui vis augant, galingiausias tųjų kunigaikščių, rasi, visų turtingiausias ir žinomiausias Mindaugas sugebėjo jau didesnę Lietuvos dalį sujungti prieš neprietelius (XIII a, viduryje). Ir sujungęs jis atsispyrė jų antpuoliams. Jisai tad sukūrė Lietuvoje jungtinės stiprios monarchinės valdžios pradžią. Kaip ir kiekviena pradžia, ši taipo pat sklandžiai nepraėjo. Pats Mindaugas žuvo del savo pastangų. Lietuva vėl kiek laiko pabuvo daugelio atskirų nepriklausomų kunigaikščių valdoma. Bet vienos bendros valdžios reikalas netrukus vėl aikštėn iškilo ir garsusis Gediminas dar tvirčiau už Mindaugą subūrė lietuvius į vieną valstybę.

Lietuva tada buvo viena galingiausių Europos valstybių. Ji apėmė daug rusų žemių, atsispyrė priešininkams ir įgijo didelės įtakos. Stipriai laikė savo rankose Lietuvos žemes ir Gedimino sūnūs, visų pirmą Kęstutis ir Algirdas, kurie pasidaliję valdė tėvo palikimą. Tas pasidalymas, berods, nors gal ir buvo tikęs tiekdviem šauniem vyram, bet toliau jis sukėlė piktų varžytinių painiavos. Ypačiai, kai Jogaila (Algirdo sūnus) sumanė padaryti uniją su lenkais (1385-6 m.). Netrukus Vytautas (Kęstučio sūnus) pakėlė prieš tai maištą (1392 m.) ir vėl subūrė lietuvius aplink save, virtęs tuo būdu vienu galingiausių Lietuvos valdovų. Jo viešpatavimo metais Lietuva buvo viena didžiausių Europos valstybių.

Toj trumpoj apžvalgoj mes, žinoma, negalime įvertinti visos Vytauto valstybės reikšmės ir trūkumų, Mums pravers tik pastebėti, jog toj didžiojoj Lietuvos valstybėje, nors lietuviai patys šalia rusų vos tik kokią dešimtą dalį buvo užėmę, bet jie buvo turtingiausi, stipriausi, tikri valdovai. Tai buvo mūsų didikai, didžponiai, kunigaikščiai, senųjų lietuvių tautos padermių ainiai. Lietuvos valstybę tada laikė mūsų garsioji tautinė aristokratija. Unijos su lenkais, ilgi karai su Maksva, lenkų privilegijomis apdovanotų bajorų šlėktos įsivyravimas ilgainiui nustelbė tą aristokratiją, išblaškė. Daugelis jų išsigimė, ilgainiui surusėjo arba sulenkėjo, mūsų tautai dingo. Jų vietą užėmė bajorai dar ilgą laiką gynė Lietuvos garbę, jos savarankiškumą ir savitumą. Liublino unija su Lenkija taip pat  dar nesuliejo lietuvių bajorų su lenkais. Bet bendra rašto kalba, nuolatiniai santykiai mūsų bajoriją suartino su lenkais. Ir jau 1791 m. bendrame seime buvo nutarta Lietuvos valstybės savarankiškumas panaikinti. Tik tas nutarimas neturėjo reikšmės, nes Rusija, Austrija ir Prūsija supuolusios jau draskė Lietuvą ir Lenkiją, ligi 1795 m. galutinai išsidalijo. Visos Lietuvos žemės tada atiteko Rusijai ir tik dabartinė Suvalkų gub.  buvo paimta Vokiečių Prūsijos.

Taip tad pasibaigė Lietuvos ir lietuvių valstybės gyvenimas, ištvėręs maždaug 550 metų.

Nuo 1795 m. mes išbuvome Rusijos valdžios nelaisvėje ligi šio didžiojo karo, t. y. bent 120 metų. Tik Suvalkų gubernija Napoleono buvo 1807 m. nuo Prūsų atskirta ir atiduota Varšavos naujai sudarytai hercogystei. Bet 1815 m., prancūzams pralaimėjus, ji drauge su lenkų gubernijomis teko Rusijai ir ligi 1831 m. naudojosi autonomija, kaipo Lenkijos dalis. Del tos priežasties Suvalkijoje atsirado ir šiokių tokių skirtumų, palyginus su kitomis Lietuvos dalimis, kurios visą laiką išbuvo Rusijos valioje.

Šit trumpas mūsų valstybinis gyvenimo vaizdas. Einant dabar į naują valstybinio gyvenimo gadynę, mes turime įsidėti galvon didžiai svarbias visuomenės permainas, kurios įvyko nelaisvės metais. Pirma, mūsų valstybę valdė ir tvarkė mūsų didikai, bajorai. Valstiečių minių minios buvo beteisiai baudžiauninkai. Ji tarytum valstybės darbe nedalyvavo, nors ant jų pečių rėmėsi valstybės rūmai, jų darbu mito mūsų bajorai ir ponai.

Šešiasdešimtais metais krito baudžiava, atsigavo demokratų Lietuva, kuri per amžių amžius išlaikė savo būdą, savo gimtąją kalba, tuo tarpu, kai ponai ir bajorai daugelis metė lietuviškai šnekėti ir lenkų kalbą pavertė savo <poniškąja> kalba.

Paliuosuoti valstiečiai netrukus pajuto savo tautos reikalus ir tvirtai stojo į tautines kultūros darbą per baisiausias kliūtis, ne tik rusų valdžios daromas, bet ir savųjų tautiečių, savųjų buvusiųjų ponų, kurių daugumas vis dar seną lenkišką madą varinėjo. Ir šiandien Lietuvos demokratija su savo šviesuomene ima statyti, kas buvo sugriauta, bet statyti ant naujų tautinės bei demokratinės kultūros pamatų. Ir mes esame įsitikinę, jog tie pamatai pagaliau apdraus mums tikrą ir laimingą ateitį. Tik karštai į darbą visi kaip vienas!

P. Kl.

Kaunas iš oro (vokiečių nuot.), 1915 m.

Šaltinis: Klimas P. (1918, kovo 28). Mūsų valstybės keliai. Lietuvos aidas 38 (86), p. 2. [žiūrėta 2018.03.07]. Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66508_2