1918 m. kovo 31 d. | Gabrielė Petkevičaitė-Bitė | Dienoraštis: Velykų pirma diena

Ir į senus „landšturmiečius“ sunku buvo žiūrėti. Tiek išvargę žmonės, nuo savo šeimynų atskirti, svetimoj šalyj. Pirma Velykų diena, ir nei mėsos kąsnelio, nei kiaušinio, nei baltos duonos kąsnelio neturiu. Gal ir nusidedu saviems…bet ir tie žmonės žiauraus likimo greta manęs pablokšti…

Šiandien Velykų pirma diena. Pas mane gyvenančių dragūnų dalis išsiruošė į Panevėžį. Jau penktą valandą iš ryto stovėjo čia atvarytas žmogelis su ratais ir pora arklių – jų gabenti.

Ilgėliau kalbėjaus su dragūnais. Visi šaukia, kad kasdien darosi prasčiau gyventi. Iki šiol jie Lietuvoj bado nejutę ir grįžę namo girdavęsi Lietuvoj užtikę neišsemiamą maisto šaltinį. O dabar? Prisipažįsta visą savaitę prieš Velykas išlandžioję visas ūkininkų trobas ir niekur nei kiaušininio, nei mėsos gabalėlio negavę.

Valdžia kareiviams irgi kaskart didžiau trumpinanti maistą, o gyventojai jiems šitaip aiškiną: Kad nebūtų jūsų ritmeisteris atėmęs iš mūsų kiaulienos paskutinio kąsnio, būtumėm galėję jums dae veršienos parduoti. Nebetekę kiaulienos, mes irgi mėsos išalkę, norime nors veršienos per Velykas pavalgyti.

-Nieko negelbėjo, – guodėsi man toliau dragūnai,- mūsų aiškinimas, kad ritmeisteris leidęs mums iš gyventojų pirktis valgomųjų daiktų. Žmonės užsispyrę šaukė:

-Mums jūsų leidimas nereikalingas, nes mes neturime nė vien atliekamo kąsnio, kuri galėtumėm parduoti!

Tarp tų dragūnų atsirado vienas, kuris visai neblogai lietuviškai kalbėjo, net nustebau, kad kitatautis taip gražiai mūsų žodžius išmoko tarti. Nesusilaikiau jo nepagyrusi. Žmogutis žvilgtelėjo savo gražiomis juodomis akimis į mane ir savo smulkiu, aiškaus džiovininko veidu nusišypsojo:

– Tiesa, esu vokietis iš Bavarijos (Rhein-Pfalz), bet mano bobutė buvo Žemaitė iš Telšių apskričio. Bobutė su manimi vis kalbėjo savo kalba, kurią aš iki šiol niekinau.

Ir tas dūsauja, grįžęs iš sodžiaus tuščiomis kišenėmis. Žiūri dragūnėliai vienas į kitą pabalinę akis, dūsauja. Skurdu pasidarė, ypač pažiūrėjus į dragūną džiovininką, kosantį iš savo įdubusios krūtinės kaip iš tuščios statinės.

Nesusilaikiau. Pakviečiau dragūnus į savo valgomąjį ir pasidalijau su jais savo pietumis. Papietavę ilgai, ilgai man pasakojo, kaip pas juos Velykos švenčiamos, kaip meldžiasi, ką valgo, kaip linksminasi. Nepastebėjo, vargšeliai, kaip man nuobodus buvo jų tas pasakojimas. Jų veidai šypsojosi, akys spindėjo minint tėvynę… Ir nuo tų brangių atminimų skirtis noro jiems netrūko. Jutosi laimingi nors mintimis lankydami tėviškės slenksčius… Tėvynė! Tokia neapsakomai žavinti sąvoka kiekvienam. Aš nė nesistebėjau tų kareivių nusiteikimu…

Ir į senus „landšturmiečius“ sunku buvo žiūrėti. Tiek išvargę žmonės, nuo savo šeimynų atskirti, svetimoj šalyj. Pirma Velykų diena, ir nei mėsos kąsnelio, nei kiaušinio, nei baltos duonos kąsnelio neturiu. Gal ir nusidedu saviems…bet ir tie žmonės žiauraus likimo greta manęs pablokšti… Rodosi savųjų niekados neužmirštu pirmoj vietoj statyti, bet visų patenkinti?! Tokios versmės neturiu ir niekados nesu turėjusi… Dabar iš to mažo, kas beliko, padalijau visiems po mėsos ir pyrago kąsnelį ir po vieną (svogūnų žieve) dažytą kiaušinį.

Jei nebūčiau visų apdalijusi Dievo dovana, būtų susiėmę pilvus išmurksoję ištisą dieną. Reikia pripažinti, jog vokiečių kareiviai niekados manęs neprašo valgyti jiems duoti ir niekados nedejuoja, kad jie alkani. Vieną tik dalyką atvirai dabar jųjų kiekvienas pripažįsta, kad jau karas jiems be galo pakyrėjo… Tačiau – kalba dar – užteks dar pajėgos pulti anglams ir francūzams.

Lietuviai, 1915-1918 m.

Šaltinis: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Karo meto dienoraštis III tomas. Panevėžys, 2008 m., p. 270-273.