1918 m. kovo 5 d. | Liudas Noreika | Reikia diplomo ir kvotimų

Reikalaujant gi mokslo patvirtinimui išlaikytų kvotimų diplomo, neišsilavinę žmonės jau nebegalės užimti visuomenėje jiems netinkamų vietų. Neturėdami diplomo, žmonės šiaipjau ne nedrįsta reikalauti sau vietos, kurios sulyg išsilavinimu negali užimti.

Padėtame š. m. <Lietuvos Aido> nr. 11 Vidūno straipsny <Naujon kultūron nauju keliu>, yra tikrai svarstytinų minčių.

Nepatenkintas dabartine mokykla, Vidūnas mano reikiant ji taip pertaisyti, kad taptų tobūlesnė. Ištikrųjų visa žmonija iš kailio neriasi, kamuojasi, kad jos gyvenimui tarnaujančios įstaigos tobulintųsi, kad patsai gyvenimas būtų vertingesnis.

Berods, norėti visako galima, bet įstengti norą išpildyti daugėliau atveju nepasiseka. Matant žmonijos pažangą technikoje ir moskle, tarytum yra pagrindo tikėtis to pat ir mokyklos srity. Ir tai ištikro atsitinka, nes mokymo nei auklėjimo būdas, mūsų dabartinėmis pažiūromis, tolyn vis tobulinamas. Tiktai labai abejoju, kad Vidūno bendrais bruožais nurodomasis būdas mokyklai pagerinti, kaipo auklėjimo įstaigai, turėtų laukiamo šioj srity pasisekimo. O tai šik dėl ko.

Vidūnas laukia išmokymo bei auklėjimo iš mokyklos; o kad mokyklos vaisiai būtų geresni, jis drauge nori, kad vaikai, po kelias savaites pabuvę mokykloj, vėl grįžtų dalyvauti naminio gyvenimo darbuose. Bet vaiko dalyvavimas naminiame gyvenime yra tai jojo savotiškas auklėjimas. Kas nežino to įvairiausio naminio stovio arba tvarkos, kuri turės įtakos vaiklo išauklėjime?!  Gal tik labai retai tepasitaikins, kad vaiko dalyvavimas namų gyvenime sutaps su mokyklos auklėjimo dėsniais. Dažniausiai gi vaikas atsidurs tarp dviejų nesutariančių auklių ir, anot priežodžio <liks be galvos>.

Išauklėjimas, nors ir geriausioje mokykloje, nėra galimas, jeigu vaikas ilgesnį laiką, kaip to nori Vidūnas ir kaip dabar yra mūsų mokykloje, praleidžia namie, liuosai stebėdamas girtinas ir peiktinas gyvenimo puses. Gyvenimas su savo praktika jaunam auklėtiniui yra daug pireinamesnis, negu sausa mokyklos auklėjimo teorija. Užtat dažniausia vaikai išauga ne sulyg mokyklos auklėjimu bei josios vertumu, o tik sulyg naminėmis gyvenimo  apystovomis. Jei vaikas namie gyvena tvirkinamose aplinkybėse, tai prisiminus jojo leiną dėmėjimos būdą, nė puikiausia mokykla neįstengs jo apdrausti kuo kasdien grasančio pavojaus.

Auklėjimo žvilgsniu negalima reikalauti iš mokyklos perdaug, nes tikras išauklėjimas, matyti, ne josios valioje. Auklėjimas – pirmiausia gimdytojų bei globėjų darbas. Nuo mokyklos galima tik reikalauti, kad ji auklėdama saugotų vaikus nuo iškrypimo iš auklėjimo vėžių.

Vargu be teisingas yra Vidūno užsipuolimas ant mokyklos, kad žymūs  vakarų Europos kultūros žmonės dėl mokyklos priežasties neturi ganėtinai žmoniškumo. Aš pasakyčiau, kad iš tos pačios mokyklos išeina ir filantropai (žmonių prieteliai) ir nežmoniški mizantropai (neprieteliai) ne dėl to, kad buvo jie įvairiai mokyklos auklėjami, bet kad turėjo nelygią gyvenimo bėgseną. Mokykloj gi, be abejo, jie nebuvo mokomi išsižadėti žmoniškumo.

Tvirtinimas, kad dabartinė mokykla yra jaučiama, kaipo <kankykla>, neatsako tikrybei. Bent tokios išvados negalima daryti išvaikų džiaugsmo, kelioms dienoms, valandoms paleidus juos iš mokyklos. Reikia atminti, kad mokslas – nelengvas darbas, o dar priverstinas ramus sėdėjimas per pamokas vaikams itin atbosta. Vaikams apskritai visakas greičiau nusibosta, užtat jie ir džiaugiasi, gavę šiokios tokios atvangos. Juk ir mėgiamą darbą dirbant žmogus nuilsta ir reikalauja poilsio. Kiek vienam esti smagu pabaigus kokį nors darbą arba tai dienai paskirtą uždavinį!

Dėl mokymo (<protinimo>), apie kurį kalba Vidūnas, tenka šit kas pastebėti. Atminus vaikų ir apskritai jaunėlių kaprizus, daugelis naudotųsi peršamąja laisve ir paliautų mokytis, pradėdami <save ganyti, kaip išmano>.  Ir jeigu priimtume tą Vidūno dėsnį, sulig kuriuo kiekvienas, sumanęs tapti inžinierium ar techniku, turėtų jau nuo 15 metų rimtai atostogomis šiose šakose darbuotis – susidarytų tiesiog kenksmingas stovis. Perankstyvas specialybės pasirinkimas ir jai atsidavimas padarytų iš žmogaus vien siaurą specialistą, nepažįstantį platesnio pasaulio.

Sąrišyje su profesionaliniu lavinimu iš jaunesnių dienų yra Vidūno užsipuolimas ant <vieno didžiausių senosios kultūros apsirikimų, būtent, kad ji perdaug rūpinosi vaikų žinojimu>. Aukščiau už žinojimą turįs būti statomas, pasak Vidūno, galėjimas. Bet aš pasakyčiau, kad šį tą žinant, galima galėti  arba negalėti, gi nežinant – nieko negalėsi. Taigi, žinojimas kaip tik yra galėjimo priežastis ir pats savaime žinojimas yra pirmesnis už galėjimą.

Yra žinoma, kad lavinamas kūno narys įgyja stiprybės, gi be darbo paliktas nyksta. Tatai pat dėra ir proto dalims, kurios kiekviena tam tikra darbą dirba. Jeigu tuojau iš jaunystės bus pradėta rengtis visuomenės darban ir atskirose šakose specializuotis, tai suprantama, kad ne visos proto dalys dalyvaus darbe, o tik jam artimos. Tatai neduos harmoningai plėtotis visiems gabumams ir bus perdaug rūpinamasi tik atskiraisiais gal kartais iš apsirikimo.

Taip dalykui esant, vienoms proto dalims kitų nenaudai stiprėjant, turi žmogus nustoti kai kurių savo ypatingumų. Žmogui gi suteikiant žinių iš įvairių mokslo sričių, kol jisai dar bręsta (psychologijos pripažinimu, žmogaus atmintis specializuojasi maždaug nuo 20 metų), galima visi jojo gabumai (visos proto funkcijos) iš miego pabudinti ir gyvenimui priruošti. Nors daug žinių neperilgiausiai užsiliks atmintyje, bet josios bus pajudinusios daugelį proto užkampių. O iš čia jau didelė nauda.

Toliau, pašalinus kvotimus, rastųsi daug tokių savimeilių-egoistų, kurie tvirtintų tiek ir tiek mokslo išėję ir privalą užimti aukštą vietą. Daugely atvejų visai netikę žmonės įsiskverbtų į įstaigas ir kankintų jiems pavestus žmones. Reikalaujant gi mokslo patvirtinimui išlaikytų kvotimų diplomo, neišsilavinę žmonės jau nebegalės užimti visuomenėje jiems netinkamų vietų. Neturėdami diplomo, žmonės šiaipjau ne nedrįsta reikalauti sau vietos, kurios sulyg išsilavinimu negali užimti.

Todėl, bendrai paėmus, Vidūno mokykla mums neišrodo, per savo ypatingą ideališkumą, gyvenimui pritaikinta.

Savarankė Lietuva turės statyti savo mokyklą ne ant neišmėgintų, spėjamų pamatų, bet atsižvelgdama į gyvenimo reikmenes ir taikindama į šių dienų apsityrimą ir tautos ypatybes. Tai ir bus mūsų artimiausios ateities mokykla.     G. n.

Spauda mokytojams (XX a. pr.)


Šaltinis: Noreika L. (1918, kovo 5). Mūsų artimiausios ateities mokykla. Lietuvos aidas 28 (76), p. 1-2. [žiūrėta 2018.02.22]. Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/vbspi/content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66506_1&mc=N
http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66506_2