1918 m. kovo 9 d. | Antanas Maliauskis | Žymusis Kun. d-ras Kazimieras Jaunius

Mums gi lietuviams Jaunius yra ypačiai tuo svarbus ir brangus, kad jis tyrinėdamas lietuvių tarmes, nušvietė pagrindus, ant kurių drąsiai galima tverti ir statyti mūsų rašomoji kalba. Jis parodė, kaip reikia lietuviui rašyti, kad visi lietuviai galėtų jį suprasti.

Šiemet kovo mėn. 9 d. sueina lygiai dešimt metų, kai Petrapilyje pasimirė kun. d-ras Kazimieras Jaunius, lyginamojo kalbų mokslo žinovas, garsus ne tik tarp lietuvių, bet ir svetur.

Neprošalį tad bus mūsų laikraščio skaitytojams atsiminti, koks gyvenimas ir būdas buvo to garbaus vyro, koki jo darbai ir nuopelnai.

Gimtinis kun. Jaunius kaimas yra Lembas, kvėdarbos parap.,  Raseinių apskrityje. Gimė kun. Jaunius gegužės 7 d. 1848 m. Jo tėvai buvo pasiturintieji ūkininkai-žemaičiai. Pradedamąjį mokslą įgijo kun. Jaunius Rietavo triklasėje lenkų mokykloje, kur kadaisiai mokytojavo, pragarsėjęs savo kalendoriai, Laurynas Ivinskis. Paskiau mokėsi Telšių progimnazijoje ir Kauno gimnazijoje, kurią baigė 1869 m. Jau gimnazijoje pasirodė dideliai gabus kalbų mokytis.

Išėjęs gimnazijos mokslus, ne tuojau apsirinko sau specialybę. Į Kauno kunigų seminariją įstojo dvejais metais vėliau. Ką jis veikė per tuos metus, tuotarpu dar nėra susekta.

Besimokydamas seminarijoje greta privalomųjų mokslų mokėsi dar sanskrito kalbos. Mat, jį didžiai traukė kalbas tyrinėti. Prie to galėjo jį paskatinti kitas mūsų garsus kalbininkas, išguldinėjęs tuomet lietuvių kalbą Žemaičių seminarijoje. Buvo tai kun. Ant. Baranauskas, vėlesnysis Žemaičių pavyskupis, o paskiau Seinų vyskupas.

Seminariją kun. Jaunius baigė 1875 m. ir kaipo vienas gabiausiųjų josios auklėtinių buvo išsiųstas į Petrapilės kunigų akademiją. Čionai Jauniaus gabumų išsiplėtojimui buvo labai patogi dirva. Latynų literatūros lekcijas skaitė čia tuomet vienas stambiausiųjų Europoje latynų kalbos specialistų dr-as Lucian Muller, žydų gi kalbą aiškino garsus orientalistas Chwolson. Šiuo garsiu mokslo vyru taip pat nemaža yra prisidėję prie Jauniaus kaipo kalbininko gabumų sustiprėjimo. Akademijos mokslus baigė Jaunius kaipo pirmosios rūšies šv. Teologijos magistras.

1879 metais jis lieka paskirtas mansijonariumi prie Kauno katedros, paskiau profesioriumi Kauno kunigų seminarijoje, kur išguldo latynų kalbą, katekizmą, moralinę teologiją, homiletiką ir galop lietuvių kalbą, o vėliau šalia visų tų darbų aiškina dar tikybą Kauno mergaičių gimnazijoje.

1889 metais Jaunius buvo pašauktas vyskupo sekretorium. Bet tam darbui jis, kaipo filologas, nelabai tiko. Vyskupas juomi buvo nepatenkintas, kunigas gi Jaunius pasijuto tuo užgautas ir todėl persikėlė iš Žemaičių vyskupijos į Mohilevo arkivyskupiją.

1893 m. regime jį tolimame Kazanės mieste tenykščių katal. parap. klebonu. Čia gyvas tuomet dar buvo, taip pat garsus lietuvių kalbos tyrėjas, Jonas Juškevičia, kuris naująjį kleboną supažindino su Kazanės universiteto profesoriais. Kazanės katal. parapija buvo neperdidelė. Todėl Jaunius čia liuosiau, negu Kaune, pasišvęsti savo numylėtam mokslui: ypačiai turėdamas daug paraginimo iš universiteto profesorių šalies. Kun. Jauniaus klebonavimo metai Kazanėje priskaitomi prie vaisingesniųjų jo filologinių darbų atžvilgiu.

1898 m. kun. Jaunius atvyksta Petrapilin ir čionai laiko dvi paskaiti kalbotyros srityje kalbininkų draugijoje prie universiteto. Abi paskaiti buvo labai įdomi ir todėl patiko visiems klausytojams. Jaunius čia parodė, jog jis ištikrųjų galėtų užimti profesoriaus vietą kunigų akademijoje. Tatai jam tais pačiais metais ir pasisekė. Jis buvo patvirtintas graikų kalbos mokytojų pavaduotoju. Kiek vėliau jis lieka tikruojo latynų literatūros ir graikų kalbos profesoriumi paskiau gi vieton latynų literatūros gauna išguldinėti žydų kalbą.

Profesorius kunigų akademijoje Jaunius išbuvo ne ilgai, svarbiausia dėl visokių ligų, nes sirgo ir neurastėnija, ir akimis, ir kojomis.

Tris kartus važinėjo gydytis net užsienin. Bet tai mažai jam tepagelbėjo. 1906 m. jis pasiliuosuoja nuo profesoriaus vietos, bet gyvena dar akademijos trioboje, gaudamas čia dovanai valgį ir kurą. Galop apsigyvena prie vienos darbininkų šeimynos, kur visų apleistas, staigiai širdies liga pasimirė kovo mėn. 9 d. 1908 m. (naujas stil.). Petrapilio kunigų akademijos profesoriai kunigai lietuviai suruošė jam iškilmingus šermenis ir pasirūpino pargabenti jo kūną Kaunan, kur ir buvo palaidotas kovo 14 d.

Toks tai kun. Jauniaus buvo gyvenima, kurį čia vos tik trumpai esame aprašę.

Dabar prisižiūrėkime į jo būdą.

Kun. Jaunius buvo vyras <drūktas>, aukštu liemeniu, plačiais pečiais ir tvirta krūtine. Plaukus turėjo juodus ir tokias pat akis. Blasas jo buvo storas, tvirtas ir malonus. Kalba graži, skambi, aiški ir rimta. Atmintis – gili ir plati. Paidagogo dovaną turėjo nepaprastą. Apie painiausius mokslo dalykus mokėjo taip aiškiai kalbėti, kad rodos, ir kūdikis galėtų jį suprasti. Man teko tik penkias jo prelekcijas tegirdėti ir tų valandų neužmiršiu niekuomet savo gyvenime.  Reikėjo stačiai stebėtis jo atmintimi, iš kurios kaip iš aruodo berte bėrė visokius išrodymus savo tvirtinimams, o sakiniai taip sklandžiai ir naturaliai ėjo iš jo lūpų, lyg kad visai tai būtų skaitoma iš kokios knygos, pavyzdingiausiu stilium parašytos.

Kun. Jaunius buvo ramaus būdo, kantrus ir geros širdies. Apie nieką blogai neprasitardavo. Mėgo kalbėti tik apie mokslo dalykus arba apie tai, kas su juo atsitiko tarp žmonių gyvenant, nieko nepažeisdamas blogu žodžiu. Buvo labai mielaširdingas ir duosnus. Pašalpos prašančiam niekuomet neatsakydavo, jei tik turėdavo prie savęs kokį skatiką. Nenusotabu tad, kad jį kartais naudodavo visoki apgavikai ir kad jam visuomet trūkdavo pinigų.

Politikos ir visuomenės reikalais mažai tesirūpino, gal todėl, kad labai buvo pamėgęs grynąjį mokslą. Tačiau savo gimtinę Lietuvą labai mylėjo, ypačiai Žemaitiją.

Kun. Jaunius dirbo daug, bet maža rašė. Rašyti gal todėl nemėgo, kad visa, ko jo parašyta, išrodė jam netobula ir dar taisytina. Kiekvieną savo rašinį taisė po kelis sykius. Jei K. Būga, jo mokinys, nebūtų surašęs jo mokslinių minčių ir išvadžiojimų, visas Jauniaus mokslo turtas būtų mums žlugęs. Būdamas seminarijos profesorius, Jaunius dar mėgo rašyti Seminarijoje trūkstant kai kurių mokslo vadovėlių. Jaunius pats rašė savo lekcijas ir davinėjo klierikams persirašinėti. Iš tų klierikų užrašų atsirado lietuviams labai svarbus <Lietuviškas kalbamokslis>, kuris kaipo <lietuvių kalbos gramatika> buvo atspausdintas, Būgai redaguojant, Petrapilio mokslo  akademijos lėšomis. Šios gramatikos yra du leidimu: lietuviškasis ir rusiškasis.

Seminarijoje Jaunius turėjo geros progos giliau patyrinėti lietuvių tarmes, nes jo mokiniai buvo iš įvairių Lietuvos kampų. Dalį tų savo tyrinėjimų pagarsino straipsniais Kauno metinėje knygoje (<pamiatnaja knižka Kovenskoj gubern.).

Apimdamas profesoriaus vietą akademijoje skaitė tenai įžengiamąją lekciją apie latynų literatūrą, kuri buvo atspausdinta Petrapilyje 1900 m. latynų kalba („Praelectio“).

Tai ir visi Jauniaus atspausdintieji veikalai. K. Būga turi surašęs Jauniaus tyrinėjimo vaisius šešiose atskirose knygose (tomuose). Šie tyrinėjimai suteikia daug medžiagos ne tik lietuvių, bet ir kitų kalbų gilesniam pažinimui.

Jauniaus nuopelnai mokslo srityje yra šie:

Jaunius daugiau negu kiti ištyrė lietuvių kalbos įtaką suomių giminių kalbose. Jis prirodo, jog lietuviai, būdami dar viena tauta su latviais ir senovės prūsais, turėjo santykius su suomių padermėmis. Per tuos santykius suomiai pasiskolino daug žodžių nuo lietuvių.

Nagrinėdamas semitų (senovės žydų, arabų, siriečių) kalbas ir jų santykius su Europos kalbomis, Jaunius tuo būdu įsitikino, kas semitai ir Europos tautos buvusios kadai viena tauta ir viena kalba kalbėjusios. Tą savo įsitikinimą Jaunius rėmė tam tikrais didžiai įdomiais išrodymais. Ar tie jo išrodymai turi nesugriaunamą pamatą, parodys ateitis.

Mums gi lietuviams Jaunius yra ypačiai tuo svarbus ir brangus, kad jis tyrinėdamas lietuvių tarmes, nušvietė pagrindus, ant kurių drąsiai galima tverti ir statyti mūsų rašomoji kalba. Jis parodė, kaip reikia lietuviui rašyti, kad visi lietuviai galėtų jį suprasti.

Pakol, tad gyvuos lietuvių kalba, gyvuos Lietuvoje ir kun. Kazimiero Jauniaus atminimas.

Kazimieras Jaunius, XX a. pr.


Šaltinis: Maliauskis A. (1918, kovo 9). Kun. d-ras Kazimieras Jaunius. Lietuvos aidas 30 (78), p. 2-3. [žiūrėta 2018.02.23]. Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66504_2

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66504_3