1918 m. liepos 11 d. | Liudas Noreika | Reikia švietimo planingumo

Šalies valdymas yra didelis ir sunkus darbas; jis negali susidaryti ir įvykti vienu akimirksniu. Privalo būti pamažu atsidėjus ruošiamos ir tvarkomos atskiros valdymo šaknys, privalo būti taisomos kaip centralinių, taip ir vietinių valdymo įstaigų užuomazgos, kurios galėtų vystytis toliau, lig išsiplėtojant į pilnas formas. Pirmiau gal ir sunku buvo tai padaryti, nes galima buvo teisintis ir aiškinti nesant pajėgų ir išgalių. Dabar jau visa kitaip atsimainė. Dabar jau yra užtenkamai inteligentinių pajėgų, kurios po mėnesio kito dar daugiau padidės; dabar jau yra atskirų įvairių šakų žinovų, kurie gali imti darbą ir jį rimtai varyti

Prieš karą Lietuvoje švietimas ir mokslas buvo pradėjęs eiti dideliais žingsniais pirmyn. Rusijos Valstybės Dūmai nutarus įvesti visuotinį mokymą, tas nutarimas buvo pradėtas  tam tikru planu vykinti; visur buvo pradėta steigti tam tikra programa pradedamosios, vidurinės, aukštesniosios ir aukštosios mokyklos. Planingai nustačius darbą, buvo žiūrima, kad mokyklos būtų tam tikru tolumu nuo kita kitos, kad nepaliktų didelių tuščių tarpų. Kad programa būtų taip sutaikinta, kad gabesni moksleiviai išėję vieną mokyklą, galėtų be kliūčių stoti į kitą ie eiti mokslą toliau, kol išneša jų išgalės.

Tas pats švietimo planingas darbas prieš karą buvo matomas ir Lietuvoje. Ir čia nežiūrint senosios Rusijos vyriausybės noro ir tikslų rusinti ir pravoslavinti pakraščių ne rusų tautas, lietuviai jau buvo iškovoję net vyriausybės mokyklose savo kalbai ir savo mokytojams didumą teisių ir turėjo vilties pamažu iškovosią visiškai tautinę mokyklą. Tomis lietuvių pastangomis ir kovą dėl savo švietimo jau buvo sutrukdytas rusų valstybinių mokyklų rusinamasis tikslas, ir jos jau buvo tapusios mūsų kraštui naudingomis ir žmonių nebevengiamomis.

Šalia valstybinių mokyklų prieš karą Lietuvoje dar smarkiau negu vyriausybės plito įvairaus tipo privatinės mokyklos, ir todėl mūsų krašte švietimas kilo kur kas sparčiau, negu kame nors kitur senojoje Rusijoje. Jeigu 1897 metų visuotinis sąrašas buvo parodęs, kad lietuvių yra nuo 57 lig 60 procentų mokančių rašyti ir skaityti,tai prieš pat karą toki statistika būtų parodžiusi vietomis tikrai nemažiau kaip 80% rašto žmonių. „Saulė“ Kauno gubernijoje, „Žiburys“ Suvalkų ir „Rytas“ Vilniaus turėjo visus sudėjus jau ne dešimtimis, bet šimtais skyrių su mokyklomis, įvairiais kursais ir skaityklomis, šalia tų ypačiai švietimo draugijų nemažą švietimo darbą dirbo dar „Blaivybės“ draugija, ūkio kuopelės ir kitos mažesnės draugijos ir draugijėlės. Draugijų ir privatinėse mokyklose ir įstaigose mokomoji kalba daugiausia buvo lietuvių kalba.

Trūko tada Lietuvai dar aukštosios mokyklos, bet ir tas klausimas jau buvo gyvai svarstomas kaip vyriausybės taip ir Val.Dūmos; jis buvo tapęs dienos klausimu ir jau laukė greitai išrišamas.

Iškilęs karas buvo visą tą plintantį ir tarpstantį švietimo darbą sutrukdęs. Bet tai buvo neilgam. Vos tik mūšių linija nuslinko toliau į rytus, nežiūrint į karo meto aplinkybes, mokyklos Lietuvoje tuojau ėmė gautis. Pamažu vietomis jų pristeigta net daug daugiau, kaip kad buvo prieš karą. Trūkstant tikrųjų mokytojų, kurių dauguma arba į karą buvo pašaukti, arba buvo išsidanginę į Rusiją, buvo įsteigti pagreitinti mokytojų ruošiamieji kursai ir sutelkti į mokymo darbą visi, kas tik galėjo ir pats turėjo užtenkamai mokslo.

Tokiu būdu dabar vėl matome Lietuvą jau gana tankiai mokyklų pridaigstytą. Yra jų visokio tipo ir rūšių: pradedamųjų, vidurinių ir aukštesniųjų. Jau nutarta yra steigti ir aukštoji mokykla – universitetas ir nuo šio rudens jau žada pradėti veikti.

Šalies valdymas yra didelis ir sunkus darbas; jis negali susidaryti ir įvykti vienu akimirksniu. Privalo būti pamažu atsidėjus ruošiamos ir tvarkomos atskiros valdymo šaknys, privalo būti taisomos kaip centralinių, taip ir vietinių valdymo įstaigų užuomazgos, kurios galėtų vystytis toliau, lig išsiplėtojant į pilnas formas. Pirmiau gal ir sunku buvo tai padaryti, nes galima buvo teisintis ir aiškinti nesant pajėgų ir išgalių. Dabar jau visa kitaip atsimainė. Dabar jau yra užtenkamai inteligentinių pajėgų, kurios po mėnesio kito dar daugiau padidės; dabar jau yra atskirų įvairių šakų žinovų, kurie gali imti darbą ir jį rimtai varyti. Ir netikslu būtų, jei tos pajėgos glūdėtų nenaudojamos; būtų daromas šaliai didelis nuostolis, jei jos geri ir tinkami darbininkai būtų laikomi dykai, nestatomi į darbą.

L. N

Viečiūnų mokykla


Šaltinis: Noreika, L (1918, Liepos 11). Reikia švietimo planingumo. Lietuvos aidas 77 (125), p. 1. [žiūrėta 2018-06-27] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66544&seqNr=1

2+