1918 m. liepos 12 d. | Wilhelm Kahmann | Žydų klausimas rytuose

Ir lietuvių kultūra pasirodytų esanti nekokia, jeigu ji tautinėms mažumoms čionai, ypatingai žydams, neparodytų pakantos.

Pasak laikraščio „Norddeutsche Allgemeine Ztg“, kuris šitą žinią yra paėmęs iš laikraščio „Neue Jüdische Monatshefte“, valdijos komisorius Baltojo pajūrio kraštams ir Lietuvai, jo prakilnybė von Falkenhausenas šio mėnesio 6 d. priėmęs „Rytų kraštų“ komiteto atstovus ir jiems štai ką pasakęs:

„Mes suprantame, kokio didžio svarbumo turi žydų klausimas rytuose. Kaizerio vyriausybė neseniai pripažintai Lietuvos valdijai principe palieka galutinai susitvarkyti vidujinius savo reikalus, bet tatai neatlaiko jos, sulig Tarybos linkėjimo, nuo prisidėjimo prie vidujinio sutvarkymo ir savo įtaka rūpintis įvykinimu teisėtų žydų reikalavimų, ką ji jau yra dariusi ir ligi šiol. Platesnių ribų Lietuvoje, kuri kaip rodosi susidarys galutinai sutvarkant rytų kraštus, privalės pilnai būti užtikrinta visoms tautinėms mažumoms pilietinė lygybė, tikybos laisvė ir laisvas savo tautos ypatybių ir padavimų plėtojimas. Tad gi ir žydams privalės būti pripažinta teisė savarankiškai tvarkyti savo švietimo reikalai. Vadinasi, jie privalės gauti plačios savivaldybės švietimo srityje. Be to, žydai gali tikėtis gausią teisių apsispręsti savo reikalams. Vokietijos vyriausybė yra prielanki išreikštiems šitoje linkmėje geidimams. Ji sutinka taipo jau ir su geidimais, kad Lietuvos žydai galėtų verstis ir kitais užsiėmimais, ji nori stipriai remti jų geidimą verstis ūkininkavimu.“

Paskui valdijos komisorius nurodė, jog ir dabartinė Lietuvos valdyba daugeliu priemonių esanti išreiškusi savo prielankumą žydams, jog ji pradžioje savo veikimo esanti paskelbusi pilną žydų lygybę su kitais gyventojais ir esanti išdildžiusi visus įsakymus, kurie varžo žydus. Esąs sudarytas ypatingas skyrius žydų reikalams tvarkyti. Mokyklų srityje, kiek galima, esą pabota žydų ypatingumai. Taipo jau vyriausybė stropiai rūpinasi žydų darbininkų gerove ir žydų labdarybės komitetais. Pagalios valdijos komisorius išreiškė viltį, kad stengiantis susitarti visoms Lietuvos tautoms, veikiai būsią galima užgydyti karo padarytos žaizdos, ir tas turtingas pagalbos versmėmis kraštas vesti laimingon ateitin.

*

Kiek kuri valdija tautinėms mažumoms teikia laisvės ir pakantos, tatai yra jos kultūros saikas. Taipo senoji Rusija, kuri savo tautines mažumas valdė kančium, maža teturėjo kultūros. Anglų kultūra, kuri pavergusi laiko pusę pasaulio, yra pinigų maišo kultūra. Lenkai savo nepakantomis parodo, jog jų kultūra nėra sveika, jog ji tėra tiktai paviršutinis blizgesys. Ir lietuvių kultūra pasirodytų esanti nekokia, jeigu ji tautinėms mažumoms čionai, ypatingai žydams, neparodytų pakantos.

Šalia tautinių priešingumų yra ir ūkinių. Seniau, žiūrint iš vienos pusės, žydai lietuvių ūkyje buvo skatinamasis veiksnys. Tačiau ilgainiui žydai visa ką per daug pakreipė savo pusėn; todėl čia būtinai turės įvykti atmainų, jei yra norima taikaus sugyvenimo.
Savaime suprantama, kad kraštui pakilus, ir lietuviai turėtų dalyvauti prekyboje ir susisiekime. Jei Lietuvos vyriausybė tokius savo žmones parems ir taipo iš žydų viršenybes prekyboje atims, tai užtat ant jos niekas negalės pykti, nėgi patys žydai. Visuotinė kooperacija, susispietimas lietuvių vartotojų draugijosna yra būtinai reikalingas daiktas. Lietuviško gaivalo sustiprėjimas šio krašto ūkiui jau tuo atžvilgiu reikalingas daiktas, idant įvesti nauja tvarka į šalies ūkį. Plačiau turi pasiskleisti naujas prekybos būdas, turi atsirasti daugiau pasitikėjimo ir ištikimumo. Be šitų pagerinimų ekonominis Lietuvos gyvenimas visados šlubnas ir lietuviai tiktai pusiau tedalyvaus savo krašto pražydime.

Šitą vidujinį klausimą – tatai vokiečiai iš savo pusės tyčia pabrėžia – lietuviai patys privalės nuspręsti patys. Šitas patikrinimas privalės patenkinti ne tiktai lietuvius, jisai juos turės dargi paskatinti šitą klausimą taip sutvarkyti, kaip to reikia tikėtis iš naujoviškos valdijos. Vokiečių vyriausybė teveiks tiktai sutartyje su Taryba. Žydams reikia pripažinti: pilietinė lygybė, tikybinė laisvė ir plėtojimasis ypatybių. Sąlygos yra tokios, jog ne visados lietuviams ir žydams bus galima sugyventi be trynimosi. Priešingumų tarp tų dviejų tautų yra jau nuo seniai. Kalti to yra vyriausia žydai, nes jie labai mėgsta keltis aukščiau už lietuvius ir lietuvius regi žemesniais žmonėmis. Šitokios savo nuomonės žydai privalo visai išsižadėti, jei jie nori būti pilnateisiai Lietuvos gyventojai.

Pagalios lietuviai gali ir turi reikalauti, kad žydai, už suteikimą jiems lygių teisių, pripažintų Lietuvos valdiją. Jie turi taikytis su reikalais, turi remti jos reikalus, o ne trukdyti arba sunkinti. Jeigu žydai užimtų valdininkų vietas, tad reiktų reikalauti, kad jie sąžiningai atliktų savo užduotis ir drauge dirbtų visuomenės darbą. Lietuviai betgi padarys gerai, savo konstituciją taip sutvarkę, kad žydai negalėtų per daug užimi svarbių vietų. Svarbiausiose vietose privalo sėdėti tiktai lietuviai.

Pasielgimas su žydais yra aiškus: pilnos teisės, bet ir pačios apsidraudimo įmonės. Tada bus galima taikiai išvien darbuotis visuomenės labui.

Sinagogos aikštė, Panevėžys, 1914 – 1917 m. (nuot. http://www.jewishpanevezys.lt/lt/panevezio-krasto-zydu-istorija)

Šaltinis: Kahmann, W. (1918, Liepos 13). Žydų klausimas rytuose. Dabartis (84), p. 2. [žiūrėta 2018-06-21] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23805&seqNr=2