1918 m. liepos 13 d. | Liudas Noreika | Valstybinis susipratimas

Susipratusio šalies piliečio privalumas yra tas, kad jis mato, jog jo reikalai ir vieši savo valstybės reikalai nėra priešingi, bet kits kitą paremia ir papildo; jog savoji šalies valstybė ir valdžia privalo tik taikinti ir derinti su kits kitu visų šalies gyventojų reikalus ir vesti juos į vieną didelį tikslą, kad visa šalies-valstybė eitų pirmyn ir siektų kas kartą vis didesnio gerovės laipsnio. 

Valstybė ir tauta yra du vyriausiu veiksniu, kuriuodu sudaro visą pasaulio politiką, jo žengimą kultūros keliu ir kovas už būvį ir kai kada viešpatavimą. Santykis tarp valstybės ir tautos galima palyginti su santykiu tarp ūkio ir žmogaus, kurį jis valdo. Tikrai  pirmieji dvi yra vieši plačios visuomenės dalykai. O antruoju du yra privatiniu atskiro asmens. Kaip žmogus, išaugęs, subrendęs, įgijęs pajėgų, ieško įsitaisyti savo ūkį ( ar šiokį ar tokį), kuriame jis visa tai tinkamai nevaržomas galėtų sunaudoti ir plėtoti, taip tauta, susipratusi, pasiekusi tam tikro kultūros laipsnio, yra būtinai reikalinga tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis ji galėtų visapusiškai reikšti ir naudoti susitaupiusias tautines ir kultūrines pajėgas. O tokių sąlygų tautai teikia sava valstybė, kaip atskiram žmogui savas ūkis. Tai yra bendras pasaulio istorijos dėsnis, kurį matome visais amžiais ir  visuose kraštuose. Kiekviena tauta, pasiekusi tam tikro kultūros stovio ir susipratusi esanti tauta, nesiliauja kovojusi ir siekusi sukurti savo valstybę. Antai, toli neieškant, lietuviai, suomiai, ukrainiečiai, lenkai ir kitos tautos, kurios ir seniau jau buvo turėjusios savo valstybes ir kurios dar nėra jų niekumet turėjusios, svetimų pavergtos, nesiliovė ir nesiliauja dideliausias aukas ir net gyvybę dėjusios, bekovodamos už savo laisvę, vadinas valstybę.

Dabarties tauta dar nevisur tesutampa su valstybe. Nekalbant apie tas tautas, kurios dar visai neturi savo valstybių ir yra svetimų tautų ir valstybių valdomos, yra tokių valstybių, kurios neapima visos tautos; dalys tautos lieka už savo tautinių valstybių sienos. Pasaulio istorija vystydamasi turi tą krypsnį, kad kiekviena tauta turėtų savo valstybę ir kad ji visa į ją įeitų. Ryškiausiai tą krypsnį iškėlė ir pareiškė šis didžiausias pasaulio karas, ypač beieškant priemonių, kad ateityje išvengus tokių didelių kovų, kaip dabartinė.

Valstybei sudaryti yra būtinai reikalingi trys dalykai: 1) šalis, vadinas tam tikras žemės plotas, 2) gyventojai, vadinas žmonės, tauta, kuri toje šalyje gyvena, 3) valdžia, vadinas, pačios šalies vyriausybė, kuri rūpintųsi gyventojais ir vestų bei tvarkytų šalies reikalus bei gintų juos, reikalu atsitikus. Taigi valstybei įkurti reikalinga ne tik, kad tam tikrame žemės plote gyventų vienodo artimo pobūdžio žmonės – tauta, bet dar kad ji būtų susipratusi esanti tauta, turinti ypatingų savo reikalų ir uždavinių ir pasiryžusi visa tai pati vykinti, tvarkyti ir ginti. Vadinas valstybei kurti reikia šalia tautinio dar ir valstybinio susipratimo; reikia, kad šalies gyventojai nusimanytų ir jaustųsi esą savo atskiro krašto, savos tėvynės piliečiai.

Susipratusio šalies piliečio privalumas yra tas, kad jis mato, jog jo reikalai ir vieši savo valstybės reikalai nėra priešingi, bet kits kitą paremia ir papildo; jog savoji šalies valstybė ir valdžia privalo tik taikinti ir derinti su kits kitu visų šalies gyventojų reikalus ir vesti juos į vieną didelį tikslą, kad visa šalies-valstybė eitų pirmyn ir siektų kas kartą vis didesnio gerovės laipsnio.  Ir juo aukščiau bus pakilę atskiri šalies gyventojai, juo didesnio kultūros ir gerovės laipsnio jie bus pasiekę ir juo geriau bus tenkinami atskiri jų privatiniai reikalai, pagaliau juo geriau mokės atskiri piliečiai taikinti savo asmeninius reikalus su viešais, tuo aukščiau pakilusi, stipresnė, kultūringesnė ir tobulesnė bus pati valstybė. Valstybinis susipratimas daro žmogų drąsų ir atvirą. Jis, žmogus, tada visur viešai ir pasididžiuodamas rodosi ir sakosi esąs savo tėvynėje šeimininkas, niekur ir nuo nieko nesislepia ir nesidrovi su savo reikalais, tautybe, kalba ir valstybiniu pobūdžiu, priešingai, jis visur ir visumet, kur tik yra reikalinga ir galima, stengiasi visa tai viešai ir atvirai reikėti. Jis nusimano esąs savo namuose, kuriuose, žinoma, atsižvelgiant į sąlygas, privalu, kad kiti į jį taikintusi, o ne jis į kitus.

Lietuviuose, kurie yra turėję kitą kartą tokią galingą ir garbingą valstybę, valstybinis susipratimas niekumet nebuvo užgesęs. Jeigu paimsime visą tautą, jos pamatą – liaudį, o ne vien tik viršūnes, lietuvių ir valstybinis ir tautinis susipratimas ir nusijautimas yra kur kas didesnis. Negu daugelio kitų tautų, net tokių, kurios turi savo valstybines organizacijas. Tik lietuviai, kurie, taip ilgai buvo netekę vienkart su lenkais valstybinės laisvės ir kurie už viešai išreikštą valstybinio skirtingumo mintį gaudavo kęsti sunkių persekiojimų ir bausmių buvo papratę tą aukštąjį jausmą bei nusimanymą gaivinti savyje paslaptomis, atvirai su juo nesirodant.

Dabar Lietuvos valstybė vėl kuriasi. Jos nepriklausomybė jau pripažinta. Dabar valstybinis bei tautinis susipratimas yra gerbtina pilietinė dorybė.

Vilnius, Vasario 16-osios g., 1916 m. (nuot. http://vilnius21.lt/senivaizdai.php?g=4979509&t=1&p=2)


Šaltinis: Noreika, L (1918, Liepos 13). Valstybinis susipratimas. Lietuvos aidas 78 (126), p. 1-2. [žiūrėta 2018-06-26] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66545&seqNr=1;http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66545&seqNr=2