• 1918-07-15
  • Ryga, Latvija
#LietuviaiSvetur#Spauda

1918 m. liepos 15 d. | Lietuviai Rygoje

Daugelis jų [Rygos lietuvių] tenori, kad naujoji Lietuvos valdija taptų monarchija, vadinasi, kad jos valdovu taptų gal kunigaikštis iš kokios vokiečių kunigaikščių giminės.

Iš Rygos štai ką rašo laikraščiui „Das neue Litauen“:

Čionai gyvenantieji lietuviai, taipo jau kaip ir pasilikusieji tėvynėje jų draugai, džiaugiasi, jog jų tėvynė tapo išvaduota iš rusų jungo, nes tasai sunkus jungas tai buvo priežastis, kad buvo priversti išsikelti iš savo krašto, norėdami gauti užsiėmimo kaipo mokytojai, advokatai, valdininkai arba raštininkai. Tėvynėje vietų tokie negaudavo, kurie norėdavo likti lietuviai. Dabar, karo metu, lygiai tokie inteligentai turėjo palikti Rygą, kada iš tenai valdžia iškėlė mokyklas, teismus, valdžios įstaigas ir kai kurias susinešimo įstaigas. Drauge su tomis įstaigomis iš Rygos išsikėlė ir daugelis dirbusių tose įstaigose lietuvių, kurie paskui pasklido po visą plačią Rusiją. Ypatingai sunku buvo palikti vietos lietuviams mokytojams, kurie mokė miesto mokyklose, nes jie čionai gaudavo daug didesnes algas, negu Rusijos gilumoje. 1917 metų rudenį buvo ketinę grąžinti mokyklas ir liaudies mokytojus lietuvius, kurie, kaip man teko girdėti, labai buvo gerbiami. Bet nė mokytojų, nė kitos inteligentijos grąžinimas neįvyko, kadangi vokiečių kariuomenė klotingai pažengė priekin. Dabar, suirus visam Rusijos gyvenimui, ima rūpestis dėl tų išblaškytų tautos narių likimo, ypatingai dar todėl, kad jie jau kiek mėnesių nebegalėjo suteikti apie save jokių žinių. Katalikų kunigai lietuviai ir kai kurie čionai likusieji gydytojai turi daugybes darbo apie savo tautiečius, idant jie, remiami labdaringųjų draugijų patarimais ir teikiamais uždarbiais, galėtų grįžti tėvynėn. Šitą grąžinimą organizuoja kaizerinė Rygos valdžia. Ligi šiol Lietuvon yra pagrąžinta kokia 10 000 bėglių, kurių kai kurie Rygon buvo atvykę iš mažesniųjų Lyvžemio miestų – Volmaro, Vendeno ir Valko bei apielinkio, dar nepradėjus tenai visa ką naikinti anarchistų gaujoms. Daugiausia jų tenai gyveno sodžiuose ir šiaip taip prasimaitino. Išblaškytųjų dvasios reikalais rūpintis buvo apsiėmęs gyvenantis Rygoje kunigas Stukelis, kuris laikydavo pamaldas ir šiaip žmonių namuose ir liuteronų bažnyčiose, kuriomis jam noromis duodavo naudotis.

Blogas yra padėjimas lietuvių geležinkelininkų ir jų šeimų. Jie Rygoje buvo likę be užsiėmimo, nes geležinkeliai dabar vokiečių kariuomenės rankose. Dabar jie grįžta tėvynėn. Tuštinant Rygą, iš ten buvo išvažiavę viso labo kokia 15 000 lietuvių.

Rygoje yra trys katalikų parapijos, kurios yra pusiau lietuviškos, pusiau lenkiškos. Pamaldų tvarka šitokia: nuo 8 ligi ½ 10 val. esti pamokslas ir bažnytinis giedojimas lietuvių kalba, paskui laiko pamaldas lietuviams ir lenkams sykiu, o taipgi sako pamokslą lenkų kalba. Šv. Marijos Panos bažnyčia Rūmų aikštėje prieš kara turėjo 40 000 parapijonų; dabar jų bus kokia 10 000. Iš seniau tenai veikusiųjų kunigų dabar ten yra likę 4, būtent du lenkų ir 2 lietuvių, be to, dar yra prabasčius P. Strakštas. Šv. Pranciškaus bažnyčia Maskvos gatvėje pirma turėjo 30 000 parapijonų; dabar jų yra 10 000. Kunigai yra keturi, tarp jų du lietuviu. Šv. Alberto bažnyčia Liepojos gatvėje, pirma, sako, turėjusi kokią 10 000 parapijonų. Dabar jų tebus tiktai kokie 300, nes išgabenus kitur fabrikas, nedaug teliko žmonių. Prie šitos bažnyčios yra du kunigu, abu lietuviu.

Pastaruoju laiku katalikiškas pamaldas ligi šiol laiko rusų stačiatikių Aleksėjaus bažnyčioje vokiečių kariuomenėje kareiviaujantiems katalikams vokiečiams, lietuviams ir lenkams. Parapijinės išvardintųjų trijų bažnyčių mokyklos dabar yra paimtos kaizeriškos vokiečių valdybos globon, kadangi parapijos nebeturi pinigų. Šešias grynai lietuviškas mokyklas užlaiko „Žvaigdždės“ draugija. Taipo jau veikia „Šv. Vincento sąjunga“ ir „Pašalpa“.

Nemokantieji nė skaityti, nė rašyti dažniausia yra kilę iš Vilniaus apylinkės. Paprastai jie moka kiek lenkiškai skaityti ir rašyti, bet jie yra taip sulenkėję, jog jie lietuvių kalba nemoka nė skaityti, nė rašyti, nors jie yra gimę lietuviais. Gyvenantieji Rygoje lietuviai aktyviai seka, kas darosi Lietuvoje. Jie tikisi, jog ateityje lietuviai sandariai prisiglaus prie Vokietijos ir, turint visai savarankišką valdžią, labai pakils dvasinis ir ūkinis lietuvių padėjimas. Daugelis jų tenori, kad naujoji Lietuvos valdija taptų monarchija, vadinasi, kad jos valdovu taptų gal kunigaikštis iš kokios vokiečių kunigaikščių giminės. Toliau jie tikisi, jog pargrįžtantieji 800 000 Amerikoje gyvenančių lietuvių ne tiktai Lietuvai, bet ir Rygoje gyvenančiai lietuvių kolonijai suteiks veiklių ir pinigingų žmonių, kurie padės atgaivinti pasaulio karo nuniektą kraštą. Tikėkime, jog šita viltis įvyks!

Šaltinis: Lietuviai Rygoje. (1918, Liepos 18). Dabartis (87), p. 1-2. [žiūrėta 2018-06-22] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23868&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23868&seqNr=2