1918 m. liepos 16 d. | Lietuvių kiltis

Tikrieji lietuviai yra aukšto, kilnaus stuomens, šviesiomis akimis, siauru veidu, aukšta kakta. Lietuviai labai primena senųjų graikų tipą.

Dabar yra tikrai susekta, kad lietuviai ir latviai ne slavų kilties, kaip kad sakysime yra lenkai. Lietuvių ir latvių tipas nė veidu, nė kūno sudėjimu, nė siela, nėgi pačia kalba, nė kitomis kokiomis tautinėmis ypatybėmis arba ženklais nėra turėjęs ir dabar neturi jokio panašumo į slavų tautas. Iš to tikrai seka, kad lietuviai bei latviai nėra susigiminiavę su slavais. Lietuviai, latviai ir senieji prūsai sudaro savitą tautų giminę. Tatai yra susektas kalbotyros mokslas, o lyginamoji tautų psichologija tatai patvirtina.

O gal lietuviai bei latviai reikia skirti prie kitų didžiulių atskirų padermių, gal prie suomių arba prie germanų? Prie suomių lietuvių skirti anaiptol negalima. Nes lietuviai nuo suomių per daug skiriasi savo išvaizda ir kalba. Rods į lietuvių ir latvių tautas yra įmišę suomių. Bet kas gerai pažįsta Baltojo pajūrio gyventojus, tasai tuojau mato didį skitumą tarp latvių-lietuvių ir suomių tipų. Suomių kilties žmonės Lietuvoje yra žemo stuomens, trumpu kiaušu, plačiu veidu, mažom tamsiom akim. Tikrieji lietuviai yra aukšto, kilnaus stuomens, šviesiomis akimis, siauru veidu, aukšta kakta. Lietuviai labai primena senųjų graikų tipą. Kalba lietuviai labai skiriasi nuo suomių. Taigi aišku, kad lietuvių negalima skirti nė prie suomių, nė prie slavų tautų. Bet lietuviai be abejo yra indogermanai arba arijai. Lietuvių kalba kiek panaši į senųjų gotų kalbą. Iš to galima spėti, kad lietuviai kitados yra buvę artimybėje su šiaurės bei rytų germanais. Bet tikriau išmėginus išeina, kad lietuvių bei latvių negalima vadinti tikrais germanais.

Mokslininkai, kurie yra sudėję vokiečių-lietuvių žodynų, jau seniai pastebėjo, jog lietuvių kalba labai panaši į senųjų graikų kalbą. Žinia, abi tiedvi kalbi yra aiškios kilties. Bet panašumas jų yra tokis įstabus, kad reikia spėti, jog lietuviai, ir atsiskyrę jau nuo indogermanų protėvių padermės, dar tebebuvo artimame susisiekime su graikais.

Čia nurodysime vieną labai aiškų, gilaus mokslo dr. Herberto Krügerio raštą, kuris problemą išriša kuo tikriausiai, jog nebelieka nė mažiausio abejojimo. Ana knygelė parašyta naująja graikų kalba ir išėjo priedu dienraščio tų graikų, kurie vieši Görlico mieste. Tasai dienraštis vadinasi „Ta Nea Tuo Görlitz“. Krügeris tvirtina, jog tarp lietuvių ir senųjų graikų kalbų yra tiek panašumo, kad reikia manyti, jog lietuviai – latviai ar senieji graikai, kitados yra buvusios artimos giminės.

Ėjusieji klasines gimnazijas atsimena, jog kai kurie sengraikių kalbos veiksmažodžiai sujungiant baigiasi galūne „m“, kaip štai „didomi“ (duodu). Ir lietuvių kalboje šita galūnė yra žinoma. Graikų žodžiui „didomi“ atpatinka lietuviška forma „duomi“. Graikas sako: eimi, esti, esman, este ir t.t. Gi lietuvis sako: esmi, esi, esti, esame, esate ir t.t. Graikų tihemi lietuvių kalboje atpatinka žodžiui „demi“ (dedu). Bet ir daiktavardžių linksniavimas abiejose kalbose turi daug ko bendra. Pav. graikas taria poimen, lietuvis – piemuo. To žodžio kiltininkas lietuvių kalboje skamba piemens, graikų – poimens; lietuvių naudininkas: piemeniui, sengraikių: poimeni; lietuvių daugiskaita: piemens, graikų: poimenes.

Moteriškosios lyties, kaip žinome, daugelis graikų žodelių baigiasi galūne aina. Panašiai susidaro lietuvių moteriškosios lyties žodžiai; pav. lietuviai sako: Petrienė. Petro sūnų vadiname Petraičiu. Garsaus senovės graikų rašytojo Homero knygose Atreuso sūnų vadina Atreidas. Taigi čia žodžio sudarymas primena lietuvių formą – aitis.

Vadinasi, abiejose tose kalbose yra daugel labai įstabiai panašių žodžių formų. Bet Herbert Krügeris šalia to nurodinėja ir daugelį žodžių, kurie abiejose kalbose artimai giminiuojasi šaknimis arba kiltimi. Lietuvių žodžiai galūnėmis: ar, arti graikų kalboje skamba: anti, ara, arti.

Tokių panašumų yra begalės. Nėra abejojimo, kad abi tiedvi kalbi turi tiek panašumo viena į antrą, jog iš to tikrai [galima] sakyti, kad abi tiedvi tauti yra bendros kilties.

Šita sursenės gadynės tauta galima vadinti letto-hellenų tauta. Ji paskui persiskyrė į dvi šakas, kurių vienon priguli lietuviai, latviai ir senieji prūsai; gi antrojon hellenai arba graikai. Iš kur visos tos tautos yra atėjusios, dar nesusekta. Bet tiek tikra, kad viena šaka – lietuvių, latvių ir prūsų – yra pasilikusi šiaurėje arba išsidangino į ten, o graikai nutraukė toliau į pietus. Trakai, doriai, jonijai ir etolijai – tai anos senosios graikų arba achajų tautos padermės. Baltojo pajūrio krašte atsirado lietuviai, prūsai ir latviai. Šiaurėje apsigyvenusieji anos bendrosios tautos giminiečiai nebuvo tokie laimingi, kaip jų broliai pietuose, kurie paskiau tapo klasikinės senovės tvėrėjais.


Šaltinis: Lietuvių kiltis. (1918, Liepos 16). Dabartis (85), p. 3. [žiūrėta 2018-06-22] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23870&seqNr=3

2+