1918 m. liepos 16 d. | Liudas Noreika | Tauta ir kalba

Kalbos vertybė tautos ir šalies gyvenime yra tad labai didelė. Ji negali būti varu brukama kitos tautos žmonėms, bet neprivalo būti ir savųjų apleidžiama. 

Kalba yra pati ryškioji žymė, kuri skiria vieną tautą nuo kitos. Išgirstame ką nors kalbant rusiškai, tuojau sakome, kad tai rusas. Išgirstame lenkiškai, sakome ir spėjame, kad tai lenkas, žydiškai – žydas ir tt. Tiesa, kalba nėra vienintelė žymė, kuri reiškia vieną ar kitą tautą. Sakysim – žydai. Visi žinome ir nieks nė nemano ginti, kad tai yra tauta, skirtinga nuo visų kitų tautų, nors jie seniai jau nebevartoja ir yra užmiršę savo senąją žydų (hebrajų) kalbą. Jie kuone visi dabar kalba ir rašo vokiečių kalbos mišiniu, dažnai vadinamuoju žargonu. Taip pat yra su airiais. Jų didelė dauguma vartoja anglų kalbą. Tiktai kai kuriuose vietose bėra užsilikusi senovės airių kalba, kelių kalbų kilmės, ir tik dabar ir tie airiai, kurie buvo ją užmiršę, ima jos mokytis ir ja kalbėti. Kiek panašiai buvo ir su daugeliu lietuvių. Lietuvių tauta gyvena daug plačiau, negu šiandien yra lietuvių kalba vartojama.

Tose vietose, kuriose lietuviai susidurdavo su kitomis savo kaimyninėmis tautomis, pamažu, laikui einant imdavo kalbėti nebe savo, bet tų tautų kalba. Tai ypač vaizdžiai matome Lietuvos rytuose ir pietuose. Visi iš istorijos žinome, jog senovėje kuone visoje buvusioje Vilniaus ir Gardino gubernijoje gyveno lietuviai. Nei istorijoje, nei kitur – niekame nėra ir nerasi žinių, kad lietuviai iš minimų vietų būtų išsikėlę kur nors kitur, arba, kad ten jie būtų išnykę ir į jų vietą būtų atsikėlusios kitos tautos. Bet šiandien kuone visoje Gardino gubernijoje ir kuone pusėje Vilniaus gubernijos lietuvių kalbos nebegirdėti arba maža begirdėti. Ten vartojamas, galima sakyti, lietuvių, gudų ir dalimi lenkų kalbų mišinys. Tačiau pats kalbos būdas, jos žodžių sustatymas, toliau papročiai, žmonių būdas, kultūra – visa rodo, kad tai tikrai taip yra, dar dabar galime savo akimis bei ausimis patirti. Daugelyje Vilniaus gubernijos vietų matome daugybė ryškių pavyzdžių, koki buvo lietuvių kalbos nykimo eisena. Yra daug parapijų ir sodžių, kuriose seniai žmonės moka dar lietuviškai, o jaunieji ir vaikai nebemoka. Dabar tas lietuvių kalbos nykimas yra sustojęs. Priežasčių, dėl ko taip buvo, čia mes neliesime ir negvildysime. Tai buvo jau daug kartų lietuvių spaudoje aiškinta ir nurodinėta. Čia mums rūpėjo tik pažymėti pats faktas, kad ir lietuvių tauta dalimi yra tokia, kuri yra užmiršusi savo kalbą.

Nors kalba nėra išimtinoji, tačiau yra svarbiausioji tautos žymė, su ja kabai tampriai surišta. Jeigu kas netenka savo kalbos, tai labai dažnai netenka ir tautybės. Ir tai suprantama. Kalba yra kiekvienos tautos švietimo ir visos kultūros raktas. Ja yra rašomos knygos, tveriama tautinė literatūra, platinamas mokslas, joje spindi, kaip veidrodyje, visa tautos kultūra. Todėl matome, kaip kiekviena tauta brangina savo kalbą. Kiekvienas tautos narys nesigriebia svetimos kalbos, kur reikia ir kur nereikia, bet visur ir visumet rūpinasi vartoti ir vartoja savąją, nesidrovėdamas jos ir tuo aiškiai visiems reikšdamas savo tautybę. Susipratęs tautos narys, tikras tautietis, ar jis bus namie, ar svečiuose, ar eis į teatrą, ar važiuos kur, ar bus gatvėje, ar užeis į krautuvę, į viešą visuomenės arba valstybės įstaigą – visur ir visuomet stengsis kalbėti savo kalba. Jis nesislepia su ja, priešingai, ypač būdamas namie, savo tėvynėje, ne svečioje šalyje, jis net reikalaute reikalauja, kad šalies įstaigose būtų su juo kalba jo kalba. Tai yra kiekvieno nusimanančio ir savo vertybę jaučiančio šalies piliečio privalybė. Dėl to ir tautos ar tautų dalys, kurios buvo užmiršusios savo kalbą, grįžta prie jos ir mokosi jos. Taip daro airiai, taip darė bulgarai, vengrai, čekai ir kitos atgimusios ir atgimstančios tautos.

Nors viena kalba tautos neapsprendžia, tačiau būdama tokia jos žymė, kuri pirmiausia metasi į akis, kartais tam tiktais atsitikimais, drąsiai ir atvirai visur vartojama, ji gali nemaža prisidėti ir palengvinti net šalies arba atskiro krašto politikos likimą rišant. Pavyzdžių yra nemaža buvę Balkanuose ir kitose šalyse.

Kalbos vertybė tautos ir šalies gyvenime yra tad labai didelė. Ji negali būti varu brukama kitos tautos žmonėms, bet neprivalo būti ir savųjų apleidžiama. Ir Lietuvos nepriklausomai valstybei, lietuvių tauta paremtai, kuriantis kalbos klausimas yra ir bus didesnės svarbos. Lietuvių kalba privalys būti valstybinė kalba, bet privalys nesmelkti kitų Lietuvos kalbų ir tautų kultūrinio plėtojimosi.

Jono Jablonskio leidinys „Mūsų žodynėlis“, 1918 m. (nuot. http://knyga.kvb.lt/lt/fondai-paveldas/leidiniai-lietuviu-kalba/1905-1917-m/jono-jablonskio-lietuviu-kalbos-gramatikos-darbai)


Šaltinis: Noreika, L (1918, Liepos 18). Tauta ir kalba. Lietuvos aidas 79 (127), p. 1-2. [žiūrėta 2018-06-28] Prieiga internete:http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66546&seqNr=1;http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66546&seqNr=2

2+