1918 m. liepos 18 d. | J. Tumas-Vaižgantas | „Duokite“

Tik nebetaip malonu girdėti, kad dauguma tų inteligentų tebešliaužia senosiomis valdininkavimo vėžėmis. 

Miela malonu dabar matyti, kaip mūsų inteligentai  nepaliaujamu srauju upeliu teka atgal į Lietuvą tėvynę. Miela malonu jausti, kad kasdieną tvirtėja viltys, jog visai išsiteksime savomis pajėgomis aptarnauti atstatomosios nebepriklausomos valstybės įstaigas. Miela malonu atsikirsti tiems, kurie netaip seniai dar mums yra tarę: Lietuvos valstybės susidarymas pačių lietuvių pastangomis yra tik „Witz“ juokeliai.

Tik nebetaip malonu girdėti, kad dauguma tų inteligentų tebešliaužia senosiomis valdininkavimo vėžėmis. Netik tie, kurie jau buvo įsigyvenę į biurokratizmą ir ten tiek surumbėję ir įdiržėję, jog tiesiog nebetesėtų pradėti kitokį gyvenimą; net ir nepradėjusi gyventi šviesioji mūsų jaunuomenė, visai mažomis išimtimis tarnavimą Tėvynei yra įsivaizdinę, kaipo tarnavimą, apsitaisius valstybinių įstaigų uniformomis. Veik iš kiekvieno grįžtančiojo ir Vilniui pristatančiojo išgirsi:

-Atsivežiau noro ir tesėjimo dirbti prašome dabar manim naudotis!

Arba dar geriau: tiesiog –

-Prašom mane sunaudoti!

Visi mano nepriklausomai Lietuvai kažin kokios gerosios dvasios nuo Šatrijos, Medininkų ar Girininkų kalno atgabenusios valdovų, jų prisodinusios Lietuvos sostinėje Vilniuje ir dabar bereikia tik atvykti ir nuolankiai tarti:

-Šitai, mes tarnai ir tarnaitės mūsų viešpačių, padarykite mums savo valia…

Ir tuojau tai vyks. Valdovai prirakins inteligentą prie vieno ar kito staliuko, įspraus į nagus plunksnakotį, palieps kasdieną vedžioti juo po 6-7 valandas ir bus tai – tarnavimas Tėvynei.

Ilgai taip padirbėjusiam tada pridils akys, ausys ir nupliks viršugalvis, vėl atais kažinkokios gerosios dvasios, įpraus mūsų šviesuolį į minkštą ilgašvarkį, užmaus šlikę ( maža kepurė – LT1918) nuo musių, įspraus ilgą pypkę ir vėl prirakins prie kėdės, pasiūlijus menką emeritūrą ( pašalpą –LT1918) badui atsiginti.

„Duokite“ vietos, „duokite“ darbo, „duokite“ uždarbio ir tik tada mes Tėvynei duosime…ko, nė patys dar nežino.

Nuostabu, kad ir mūsų amatninkai eina tokiais pat takais. Moku kalti, rūbus siūti, gyvulius veisti, prieninkauti: „naudokitės“ manimi ir mano mokėjimu!

Taip buvo prieš karą, taip buvo per karą, taip žada būti ir po karo. Kartais tai pateisini, kartais visai ne. Ypač, kai matai, kaip kitų tautų, kitų kultūrų žmonės ir prieš karą ir per karą nestovinėjo be kepurių ir visokiose raštinėse, neprašė, kad „duotų“, tik drąsiai ėmė ir ima darbą ir uždarbį.

Antai, žydams buvo uždaros raštinių durys, jais valstybė beveik nesinaudojo. Ir vis dėlto, jis gyveno „buržujiškai“, pelnės ir lobo, ne tik nuo bado gynės. Žydai retai kada ėjo kitam „tarnauti“. Jie tol teprideri nuo kito, kol mokosi. Ligi tik ko pramoko jau griebias savarankiško darbo: pirkliauja pats „savo“ atsakymu, amatninkauja „savo“ dirbtuvėleje, bankininkauja „savo“ kontoroje, išdirbinius gamina „savo“ fabrikoje.

Užsienių gyvenimo buityje tas pats. Kiekvieno piliečio svajonė ne šilta vietelė gavus, kur joks rūpestėlis nebesudrumstų galvutės ir sustingusių jos smegenų; tik kaip čia kuo veikiausiai savarankišku ir nepriklausomu tapus, idant daugiau būtų progos ir laisvės – kaip tik savo smegeninė kratyti, neraminti. Kiekvienas tad gerai nusimano to ir tiek turėsiąs, kiek pats pasiimsiąs, išgalvosiąs ir išsunksiąs, o ne tiek, kiek tūlas dėdė duos, dar geriau, tikrai lietuviškai: „išmes“.

Ten ne italų lazzoronų kaulijimas, ten griežtas reikalavimas: aš šitą, štai daiktą patiekiau, o tu man už tai tiek ir tiek užmokėsi. Mokantis moka, imantis ima, ir abudu lygiai statūs kits kitam malonės nedarę. Tai vadinasi piliečių lygybė tikrenybėje, ne knygoje ir ne mitingų kalbėtojo lūpose.

Eini žmogus Europos sostinių gatvėmis ir stebiesi, kiek čia iniciatyvos kiekviename sumanyme ir pasielgime. Ir aišku tau, kaip tokių žmonių pastangomis susidaro prakilnieji kultūros pavyzdžiai.

Eini žmogus per šiaurės valstybių miestų miestelius ir vėl stebies ant kiekvienų atvirų durų matydamas vis tą patį parašą: A.-B., A.-B., A.-B. Tai reiškia: Akeie-Bolag(et), Akcijinė Draugija. Mažų-mažiausias sumanymas čia kyla iš keletos galvų: visa dirbama bendromis keleto susimetusių krūvon žmonių. Ir tai, ko vienas skyrium, nebūtų tesėjęs padaryti, tai padaro – bendrovė – Bolaget.

Ir darosi aišku, jog iš tokių niekam nepriklausomų žmonių negali susidaryti bendra jų tėvynė. Tai, tai man tarnavimas nepriklausomybei, kada tokia dvasia auginama iš pat šaknų, pačiame gyvenime, o ne knygoje, mitingo kalboje ar agitacijos lapelyje.

Taigi, ir tu, Lietuvos jaunuomene, juoba dairykis aplink ir stverkis darbo vieno paties atsakymu atsakymų, tų, kurie skyrium, kaip ir tu, neišsigali, o draugėn susidėję, išsigalės. Ir tau ir tėvynei bus tada daug labiau į sveikatą, negu a.a. rusiškasis valdininkavimas, nes būsi pasitūrįs ir dar nesiskirsi nuo savosios liaudies, palikdamas ją našliauti, be šviesių patarėjų ir tarpininkų.

 


Šaltinis: Tumas, J (1918, Liepos 18). „Duokite“. Lietuvos aidas 80 (128), p. 1-2. [žiūrėta 2018-07-01] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66547&seqNr=1;http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66547&seqNr=2

 

3+