1918 m. liepos 18 d. | Kodėl tiek daug vagia?

Tikrai galima sakyti: jei nebūtų nuslėpikų, daug mažiau ir tebūtų vagysčių.

Kad Lietuvoje tiek vagių, tai dėl to, kad žmonės negana atsargiai kavoja savo daiktus, ir dažnai brangokų daiktų laiko namuose, kurių duris lengvai galima atidaryti peiliu, o jei yra spyna arba jutrynos, tai tokia primityvė, kad čia rakina kiekvienas raktas; arba sklaustas tiek mažai įkaltas, kad jį ištrauksi ranka. Bet dar yra kita vogimo priežastis, būtent ta, kad vagims vogti daiktai greitai pavyksta apversti pinigais. Tuo vagystė darosi pelningu, kad ir nešvariu – gešeftu. Tikrai galima sakyti: jei nebūtų nuslėpikų, daug mažiau ir tebūtų vagysčių.

Kas priima daiktų, kurie išrodo vogtais arba perka juos, tai yra slėpikas. Vertelgų gi priedermė būti atsargesniais už kitus žmones. Jie privalo net įsitikinti, iš kur jų perkamos prekės kilusios; kas to nedaro ir aklai perka, nežiūrėdamas, ar daiktas vogtas, ar ne, tas jeigu pirklys sulig §§ 616/617 rusų bausmės įstatymo baudžiamas dargi tuomet, kad iš tikro nežinojo, kad daiktai buvo vogti.

Daugel žmonių mano, jei jie nežino, kad daiktai vogti, arba jei pardavėjas jiems tikrina, kad tuos daiktus įgijęs teisėtu būdu, kad tuomet jiems negresia pavojaus. Tokiame manyme apsireiškia tiesiog baustinas apsileidimas ir nebojimas visuomenės reikalų.
Įtarimui žymių yra apsčiai. Čionai tepaminėsime tik kelias. Jei netyčiomis pasitaiko pirkti iš nepažinstamų žmonių, kurių gal daugiau nė nebematysi, tai jau yra labai netikras dalykas, ypač, jei jie nepilnamečiai, kurie tokių daiktų paprastai nė neturi: pavyzdžiui, jei jie atneša parduoti pirkliškai įvyniotos arbatos. Bet ir iš pažįstamų asmenų perkant ne visuomet galima pasitikėti, ypačiai, jei kas siūlo prekių, kurių šiaip nebėra. Jei gerai pažinstamas kurpius man pasiūlo kokių odinių prekių – aš neprivalau ko jo įtarti. Kitas dalykas, kada jis pasiūlo žiedų arba laikrodžių. Tų iš jo aš nepirkčiau, jei jis negalėtų man prirodyti ištikimais ir teisiais liudininkais, kad tai yra jo paties daiktai, ir kad juos parsiduoda prispaustas bėdos ar dėl kitų priežasčių. Kiekviename sykyje baugu pirkti vartoti daiktai, kurių pats parduodantysis regimai nėra vartojęs.

Perkančiajam kartais pasirodo keista, kaip jam pasiūlo dažnai stebėtinai žemomis kainomis. Visuose šituose sykiuose ne tik nepridera pirkti, bet tuojau pašaukti policija, kad susektų, ar tie daiktai ne vogti. Jei visi taip elgtųsi, vagys nevogtų daiktų, kurių nereikia jiems patiems. Taigi, kas taip nesielgia, kenkia sau pačiam, ir jei dar ką pavagia jo paties, tai jam užtai esti lyg kokis atlyginimas.

Malkų turgus Vilniuje, 1916 – 1917 m. (nuot. https://lt.wikipedia.org/wiki/Naugarduko_skveras)


Šaltinis: Kodėl tiek daug vagia. (1918, Liepos 18). Dabartis (87), p. 3. [žiūrėta 2018-06-22] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23868&seqNr=3

2+