1918 m. liepos 18 d. | Vilniaus universitatė

Rengti būsimajam Vilniaus universitetui Lietuvos Taryba paskyrė ketvertą asmenų, būtent: M. Biržišką, M. Yčą, kunigą dr. Purickį ir profesorių A. Voldemarą.

Iš Leipcigo rašo:

Leipcigo mieste liepos 6 d., posėdyje karal. Saksų mokslų bendrovės, viešojo ūkio profesorius, slaptasis patarėjas dr. Vilhelmas Stieda kalbėjo apie Vilniaus universitetą ir buvusius jame vokiečių gaivalus. 1575 m. įkūrė Vilniaus universitetą karalius Steponas Batory, perdirbęs pirma buvusią ten jėzuitų kolegiją. Universitetą patvirtino popiežius Grigalius XIII. Pradžioje universitete teskaitydavo paskaitas tiktai iš teologijos, filosofijos ir iš matematikos. 1781 metais, išdildžius jėzuitų ordenus, karalius Stanislovas Augustas Poniatauskas universiteto tvarką pertaisė. Nuo to laiko ten ėmė skaityti taipo pat ir paskaitas iš teismo bei gydymo žinijos. 16-ame ir 17-ame metašimtyje prie Vilniaus universiteto, kiek yra susekta, buvo 10 vokiečių profesorių, kurie buvo kilę dalinai iš katalikų apgyventos Varmijos, dalinai iš Austrijos. Karl Kreitz von Kreitzensteinas, kuris profesoriavo Vilniuje, buvo kilęs iš Saksonijos. Jis iš protestantų buvo perėjęs į katalikus ir, kaipo „protestantų mušikas“, smarkiai persekiojo tą tikybą, kurią pirma pats išpažino. Po padarytų 1781 m. pertaisymų tepaliko tiktai 4 vokiečių profesorius, nes tąsyk labai buvo stiprus lenkų gaivalas, kuris stengėsi, kiek tik galėdamas, visus profesorius imti iš savo krašto mokslininkų. Caras Aleksandras I 1802 m. iš pamatų pertaisė visas mokomąsias savo valdijos įstaigas. Tada pasitaisė ir Vilniaus universitetas. Dabar visiems Rusijos universitetams nustatė vieną ir tą patį studijų planą. Universitetui skyrė pakankamai pinigų ir stengėsi parsikviesti kuo daugiau profesorių vokiečių iš Vokietijos, iš Austrijos ir iš Baltojo pajūrio. Tąsyk prie Vilniaus universiteto veikė labai garsių mokslininkų: elzasietis Bojanus, du Franku (tėvas ir sūnus), Grodek‘as iš Dansko, Apicht‘as ir Langsdorf‘as iš Erlangeno ir kiti. Gaila tiktai, nuo 1830 metų universiteto darbus labai gaišino revoliucijos srovės. Pirmasis globėjas kunigaikštis Adomas Čartoriskis turėjo iš tos vietos pasišalinti, o jo vieton atkėlė senatorių Novosilcovą, kuriuo caras labai pasitikėjo. Nors tada buvo aprimę, bet po lenkų revoliucijos, 1832 m., universitetą visiškai uždarė ir taip paliko ligi šiandien. Rengti būsimajam Vilniaus universitetui Lietuvos Taryba paskyrė ketvertą asmenų, būtent: M. Biržišką, M. Yčą, kunigą dr. Purickį ir profesorių A. Voldemarą.

Vilniaus universitetas ir Generalgubernatūros rūmai. Fot. Jan Bułhak, 1915 m. (nuot. http://www.if.vu.lt/83-stojantiesiems/560-istorine-aplinka)


Šaltinis: Vilniaus universitatė. (1918, Liepos 19). Dabartis (88), p. 3. [žiūrėta 2018-06-22] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23871&seqNr=3

3+