1918 m. liepos 2 d. | Juozas Mačernis | Ką mano vienas susipratęs lietuvis apie Lietuvos ateitį

Mes esame lyg pleiškis tarp slavų ir germanų, ir tegalime tiktai gyventi ir augti susivieniję su viena kuria šitų tautų. Kas dar to nepripažįsta, tas nėra pažinęs istorijos, ir nesupranta tikrai dabartinio politikos stovio.

Dar visai neseniai nebuvo mums leista nė sapnuoti apie autonomiją, o šiandien turime užduotį steigti valdiją. Bet mums visa ko trūksta. Trūksta inteligentijos, prityrimo politikoje, išmėgintų kultūros jėgų, mes neturime nėgi tobulos kalbos. Mūsų prabočiai gyveno ir mes šiandien tebegyvename vargingame krašte, kame miškai mus ilgą laiką saugojo nuo priešų. Bet tie miškai darė susisiekimo kliūčių ne tiktai priešams, bet ir patiems lietuviams; nes negalėjo gerai susitvarkyti valdija, nė šalies ūkis. Lietuva taipo liko suskaldyta, o jos ūkis nesitobulino. Kunigaikščiai kariaudavo tarp savęs, paimdami viršų tai vienas, tai kitas, ir Lietuvą pažadėdami veik vokiečiams, veik lenkams, su kuriais pagalios pakliuvo Rusijos jungan. Geografinis Lietuvos padėjimas neduoda Lietuvai būti savaranke valdija. Mes esame lyg pleiškis tarp slavų ir germanų, ir tegalime tiktai gyventi ir augti susivieniję su viena kuria šitų tautų. Kas dar to nepripažįsta, tas nėra pažinęs istorijos, ir nesupranta tikrai dabartinio politikos stovio.

Ne tiktai politikos, bet ir kultūros žvilgsniu mums yra likta [lemta] kitoje valdijoje ieškoti pagelbos ir paramos. Pereitais laikais kultūros žvilgsniu mes taikėmės prie Rusijos. Paskiau, beveik iki dabar, didę įtaką į mūsų kultūrą turėjo Lenkija. Taipo beveik visa mūsų literatūra yra sutverta lenkų kalboje. Tatai yra iš tiesų apgailėtinas dalykas, bet jo perdirbti dabar negalima. Šalies vargingumas ir mažosios kultūrinės mūsų jėgos neleido mums nė įgyti turtų, nėgi įgyti apsišvietimo. Kas rašys, o ir kam būtų rašęs? Gal tiems keliems milijonams baudžiauninkų, analfabetų ūkininkų? Ir dabar, kada jau didi ūkininkų dalis moka skaityti, šviestis prigimta kalba labai sunku. Aš tikrinu dargi, kad mūsų tauta vien sava, lietuviška kalba negali įgyti tikro apsišvietimo. Mes juk neturime nėgi atpatinkamų knygų mokykloms.

Visai kitokis yra didžios, stiprios tautos likimas. Jos savastovybė nepriklauso nuo gamtos malonės, nes ji gali pati save apsiginti. Savoje apsaugoje ji gali auklėti ir kultūrines savo jėgas. Taip, pavyzdžiui, vokiečių tauta su savo 70 milijonų žmonių yra pasiekusi tokią galybę politikoje ir kultūroje, jog ji tautai ne tiktai padeda šitose karo audrose savo žmones vesti taikon, bet podraugei suteikia galimybės būti šulu ir vadu naujosios žinijos bei technikos visame pasaulyje. Vokietijos rašytojai ir galvočiai yra pirmiausieji istorijoje. Kasmet Vokietijoje išleidžia arti 30 tūkstančių knygų ir brošiūrų pigiomis kainomis. Daugybė gerai įtaisytų mokyklų varo tautos švietimo darbą. O ką apšvietimas reiškia, tatai dabar ir mes pradedame geriau suprasti. Jeigu mes būtumėme tokia pat stipri ir didi tauta, tai mūsų padėjimas būtų tokis jau. Tada mes sus savo kalba nueitume ne keletą šimtų meterių, o eitume per visą pasaulį. Gi dabar turime mokintis svetimos kalbos, jei mes norime pakilti ir kitame pasaulio krašte ir dėl kalbos nemokėjimo nenorime pasilikti prasti darbininkai. Dabar mes būtinai turime mokintis vokiečių kalbos, kuri mums pasaulyje padeda žengti priekin ir drauge tarpininkauja ieškant apsišvietimo. Visų pirma jau savo namuose sugebėsime savo gyvenimą sutvarkyti taip, kaip mums geriau patinka. Nes mes tada galėsime geriau susikalbėti su vokiečiais ir iš to atsiras daugiau pasitikėjimo vienas antru. Tada mes galėsime ramiai sau gyventi, nes 70 milijonų vokiečių mus apsaugos. Jei mes savo tautos jėgas sujungsime su vokiečių tautos jėgomis, tai vokiečių tautą mes tepadidinsime tiktai keliais milijonais, o vokiečiai mūsų jėgas padidins septyniomis dešimtimis milijonų. Kas čia pelnys?!
Brangūs tautiečiai! Kurių akys dar ne visai apdumtos tautiškumo, turite pripažinti, kad geresnio pelno mes niekur nerasime. Argi iš tikro būtų tiesa, kad mes ne tiktai esame iš beždžionės kilę, bet ir tikros beždžionės esame? Kam mes sekame didžiųjų tautų tautiškumą? Ar nematote, kaip jos kita kitą žudosi ir pakliūva visiškos žūties pavojun, nes jų tėvynainiškumas ir tautininkystė vienoda. Vien dėl tėvynės meilės mažosios tautos turėtų elgtis kitaip. Gal joms to daryti neduoda klaidingasis išdidumas, kuris jau yra pridirbęs tiek nelaimių? Meldžiu atsiliepti į šitą mano klausimą: kodėl mes gaišiname laiką ir nedarome tokio gero varsto?

Vilnius, 1915 m., (nuot. http://vilnius21.lt/mindaugo-g6798606.html)

Šaltinis: Mačernis, J. (1918, Liepos 2). Ką mano vienas susipratęs lietuvis apie Lietuvos ateitį. Dabartis (79), p. 1-2. [žiūrėta 2018-06-19] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23872&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23872&seqNr=2