1918 m. liepos 24 d. | Lietuvių pasaka apie didįjį tvaną

Sena pasaka sako, Dievas Praamžius labai užpykęs ant žmonių, kad jie tokie nuodėmingi, ir pasiuntęs žemėn du milžinu, vandenį ir vėją, kad juodu žudytų pasaulį, kol neišnaikins visa, kas tik gyva.

Sena pasaka sako, Dievas Praamžius labai užpykęs ant žmonių, kad jie tokie nuodėmingi, ir pasiuntęs žemėn du milžinu, vandenį ir vėją, kad juodu žudytų pasaulį, kol neišnaikins visa, kas tik gyva. Taip ir įvyko. Vanduo su vėju baisiai žudė ir naikino, skleisdami aną didžią pražūtį, kurią krikščionys vadina didžiuoju tvanu. Tiktai keliems žmonėms su jų gyvuliais tepavyko užsilipti ant aukšto kalno ir išlikti gyviems. Čia jie iškėlė rankas aukštyn ir maldavo dangaus susimilimo. Praamžius valgė riešutus, kada išgirdo anų žmonių šauksmą. Jis tada jiems metė riešuto kevalą. Jo griebėsi jie kaip laivo. Sulipo su savo gyvuliais į jį ir plūduriavo jame, kol nenuseko vandenys. Taipo išsigelbėję, jie paskiau išsiskleidė po visą žemę. Du senuku atkako į Lietuvą. Jųdviejų vaikai taipo jau buvo pražuvę, ir maža tik tebuvo viltis susilaukti naujų. Vėl juodu iškėlė rankas į Praamžių. Tasai jiedviem parodė vaivorykštę, ramindamas ir įsakydamas, kad juodu šoktų per akmenį, kurį jis jiemdviem prirodysiąs. Kiek kartų senis peršoksiąs, tiek atsistosią berniukų, kiek kartų senoji, tiek mergiukių. Tuojau vaivorykštė parodė vieną akmenį, bet jųdviejų senatvei kaip ir per aukštą. Tačiau juodu susiėmė rankomis ir pasidrąsinę šoko. Jiemdviem pavyko peršokti akmenį devynis sykius, ir kas kartas šalia akmens atsistoja vis kitas naujas berniukas ir nauja mergiukė, devyni ir devynios. Po devinto šokimo išsibaigė jųdviejų jėgos. Šitie devyni berniukai ir mergiukės užaugo ir tapo lietuvių tautos protėviais.


Šaltinis: Lietuvių pasaka apie didįjį tvaną. (1918, Liepos 24). Dabartis (92), p. 2. [žiūrėta 2018-06-26] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23876&seqNr=2

2+