1918 m. liepos 24 d. | Naudokimės proga

Koks didelis skirtumas žmogaus išsilavinusio ir bemokslio! Visi gerai numano, supranta. 

Koks didelis skirtumas žmogaus išsilavinusio ir bemokslio! Visi gerai numano, supranta. Net pats prasčiokas, gal jis labiausiai net tą ir atjaučia, niūniuoja:

„Niekam pasauly aš nepavydžiu,

Nei šlovės garso, nei turtų didžių,

Ir visa, kas tik žmonėms taip meilu,

Man tai lyg lapai žiedų suvytę,

Vieno tik daikto labai man gailu:

Kodėl nemoku ašai rašyti?..“

Beraštis jaučia, giliai jaučia galią, kurios jis neturi, kurią jis vadina mokėjimu rašyti, bet kuri ir jam galėtų suteikt šviesą, kuri subendrintų ir jį su inteligentija, žmonėmis apšviestais ta šviesa. Kasdieniai reikalai jo galvoje gimdo klausimus: dėl ko ans žmogus gerai gyvena, o šis ne, dėl ko tas mušasi, o ans mandagiai draugijoj elgiasi, dėl ko viens geria, paleistuvauja, o tie ne?!..
Žmogau, tai tik dėl to, kad viens asmuo auklėjimą gavo gerą, o kits blogą, ar nei jokio, kaip medis, paliktas ant valios aplinkybių. O gi kas turi suteikt gerą auklėjimą? Tik mokykla. Tik, gaila, kad nelemtos atminties Rusijos biurokratai baidėsi kaip šmėklos mokyklos.

Jiems tikdavo minių tamsumas, nes mažiau kas galėdavo tada priešintis jų plėšriems norams. Apsišvietęs gi žmogus – tai akstinas tų laikų biurokrato aky. Užtat ir užkimšdavo tais „šviesesniais“ katorgas, šaltąsias ir rusų tyrlaukius. „Ochrankų“ tomai buvo užpildyti vardais tų, nuo kurių policijai reikėjo, kaip nuo maro, saugoti tamsuolius. Todėl toks ir vargas dabar Rusijoje prasčiokams. Jie negali suprasti, kuris žmogus jiems gera velyja, kuris ne. Jie sprendžia tuom, kuris daugiau prižada.

Bet pasauly, kuris daug žada, visada mažai arba suvis nepildo duoto žodžio. Tuom labiau, kad dabar mokyklas laisvai galime mes lietuviai steigti. Patys vokiečiai, už ką širdingai jiems dėkui, ne tik kalbina, bet ir raginte ragina, verste verčia mokyklų steigti. Jeigu vis dar mažai yra mokyklų Lietuvoje, tai tik mūsų nerangumas kaltas. Pats esu liudininkas, kaip vokiečių viršininkas kvietė žmones vežt medžius mokyklų statymui, sakydamas: „Jei norite matyti laisvą ir stipriais pamatais Lietuvą, tai kvieskite mokytojus ir statykit kuo daugiausia mokyklų.“

Tad naudokimės tik proga. Mes per savo tamsumą nematom taip didelės naudos švietimosi, o mūsų kaimynai vakaruose nuo seniai laiko pagarboje mokyklą. Teisingai išsitarė Bismarkis, kad Franciją apgalėjo prūsų mokytoja. Tokio išsireiškimo prasmė netiesioginė, bet paslėpta. Reiškia, kad prūsų mokytojas įkvėpė dvasią karštos meilės savo krašto kiekvienam žmogui jo jaunystėje. Dešimtis metų tokioj pakraipoj išmintingai auklėjami, prūsų kareiviai reiškė stebuklus karėje. Dabar tikrai gali didžiuotis vokiečių mokytojas, nes jo vien triūsu „juodas erelis“ iškilo aukščiau kitų. Tad, tautiečiai, griebkimės ramaus kultūrinio darbo – steikimės mokyklas. Mūsų jaunoji karta tikrai bus dėkinga už tuos skatikus, kuriuos išleisime apsišvietimui.

Ieškokime mokytojų – uolių darbininkų, kurie tikrai mylėtų savo darbą ir jam pašvęstų savo jėgas… Tada tik bus mūsų ateitis.

T. Vrublevskio buto ir bibliotekos interjeras.
Fotogr. Janas Bułhakas, 1912–1913 (nuot. http://www.mab.lt/Biblioteka100/2.html)


Šaltinis: Naudokimės proga. (1918, Liepos 24). Dabartis (92), p. 3. [žiūrėta 2018-06-26] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23876&seqNr=3