1918 m. liepos 26 d. | Prie Lietuvos sosto klausimo

Lietuviai, žinia, pirmon eilėn stato tiktai savo įsikuriamosios valdijos problemą arba tarytum vien tik ją temato, gi mes turime sau po akimis visą rytų klausimo komplektą, kurio vieną arba kitą klausimą išskirti, o [arba] rišti skyrium po vis jau bus galima.

Prie naujausių įvykių Lietuvoje – kad Lietuvos Taryba, sekdama lenkų pavyzdį, savarankiškai prasiminė valdijos taryba, ir toji, neklausus vokiečių vyriausybės, ercogą von Urachą išrinko karaliumi – drauge su kitais vokiečių laikraščiais labai rimtai ir šaltai atsiiepė dabar leidžiamasis Berlyne centrumo vokiečių partijos organas „Germania“. Šitas laikraštis pradžioje savo straipsnio nurodo į vyriausybės organą, kame pasakyta, jog (Lietuvos) valdijos taryba tokiam žingsniui nužengti nebuvusi teisėta ir kad vokiečių vyriausybė apie tai visai nieko nežinojusi. Laikraštis „Germania“ čia pabrėžia, esą teisinga ir reikšminga, kad vokiečių vyriausybė šituo atveju patikrina, jog asmeninės lietuvių-saksų unijos klausimas toli gražu dar nesąs galutinai išrištas, Lietuva neturinti teisės viena sau rišti karaliavimo klausimą.

Paskui „Germania“ iš pamatų nagrinėja visus tuos klausimus, kurie yra privedę iki dabartinio stovio, ir įsakmiai rašo štai ką:

„Mūsų vyriausybė čia remiasi tuo, kad valdijos pavidalas ir sosto užėmimo klausimas priguli prie anų konvencijų, kurių sudarymu tada buvo mūsų pamatuojama Lietuvos nepriklausomybė. Gal ana pusė to pilnai nebuvo pasiaiškinusi. Kiekviename atvejyje žinomasis Tarybos nepriklausomybės paskelbimas nuo gruodžio 11 d. pereitų metų ryškiai tepaskelbė tiktai amžiną tvirtą sąjungos taikių Lietuvos valdijos su Vokietija, kuris reikią įkūnyti „vyriausiai“ kariuomenės, susisiekimo, muito ir pinigų konvencijomis. Vokietijos kancleris, kovo 23 d. iškilmingai Lietuvą paskelbdamas „laisva, nepriklausoma valdija“, apie laukiamąsias konvencijas išsireiškia irgi panašiai. Tatai aiškiai rodo, kad ketinamosios sudaryti konvencijos dar nebuvo įvykusios. Valdijos pavidalas ir užimdinimas sosto berods tai tokie svarbūs dalykai, kad ir jie būtų reikėję drauge išvardinti tarp kitų konvencijų. Tokiu būdu nebūtų buvę galima tų dalykų suprasti taip, kaip pas mus Vokietijoje dažnai supranta, būtent: kad valdijos pavidalas ir sosto klausimas skaitosi vidujiniais valdijos reikalais. Po mūsų apsauga įvykusioje naujoje valdijoje, žinia, kol nėra nieko tikro nutarta, tie dalykai privalu suprasti kitaip.

Bet į visą tat neatsižvelgiant, yra dar kits didžios svarbos dalykas, kurį taipgi būtų galėjęs priminti valdiškasis komentorius. Atgaivinimui naujos savo valdijos, taryba savo gruodžio 11 dienos nusprendimu būtinai prašo vokiečių apsaugos. Parašymas tokio dokumento, sulig valdijos teisių, tai neapsakomai svarbus apsireiškimas. Jis taip prisiriša naująją valdiją, jog toji savo valia nebegali nė su juo sutikti, nė nuo jo atsisakyti. Kad atstatant valdiją jos forma ir sostas turi atsveriamo svarbumo, to neprivalu ypatingai pabrėžti. Gi ir iš to išeina, jog lietuviai savo tarybos pareiškimo neprivalė išleisti be mūsų žinios, tartum jei būtų atsiradę ypatingai svarbių priežasčių, kurių dėlei iš vokiečių nebūtų buvę galima gauti prašytosios pagalbos.“

Per karštą veržimąsi ir stengimąsi, be reikiamosios kantrybės – tatai perspėdama yra kelissyk nurodžiusi ir „Dabartis“ – „Germania“ visai teisėtai užmeta lietuvių vadams. Nors tokie apsireiškimai ką tik atgavusioje laisvę tautoje yra suprantami, tačiau laiško nuomonė yra visai teisinga:

„Lietuviai, žinia, pirmon eilėn stato tiktai savo įsikuriamosios valdijos problemą arba tarytum vien tik ją temato, gi mes turime sau po akimis visą rytų klausimo komplektą, kurio vieną arba kitą klausimą išskirti, o rišti skyrium po vis jau bus galima. Todėl, turbūt, neišeina kitaip, o valdijinio įtapimo karštumas iškakti prie tikslo turės prisitaikyti pamažesniam žengimui, kaip vidurio Europos valdijinės mašinos verčiamos pažengėti. Mums rodosi, kad iš abiejų pusių vaduojantis geru noru, tatai įvykinti būtų nesunku. Tiktai reikėtų iš abiejų pusių ne per daug kietai laikytis kurių pavienių dalykų, o vis turėti omenyje, kad tiktai ramiai dirbant ranka rankon tegali išeiti kas gera.“

Erzbergerio laikraščio „Germania“ išvedimai yra visai teisingi. Jei lietuviai ateityje į juos atkreips daugiau atidos, tai jie išvengs tokių nemalonių atsitikimų, kaip šį kartą.

Viurtermbergo grafas, Uracho kunigaikštis Wilhelmas – išrinktasis Lietuvos karalius Mindaugas II. (Nuot. Vikipedija)

Šaltinis: Prie Lietuvos sosto klausimo. (1918, Liepos 26). Dabartis (94), p. 1-2. [žiūrėta 2018-06-28] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23878&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23878&seqNr=2