1918 m. liepos 27 d. | Vilsonas – lietuvių patronas

Jungtinėms Amerikos valdijoms atstovausią amerikonai lietuviškos kilties, ir šitie Amerikos atstovai įtikinsią lietuvius, jog jie valdijinę savo vienybę teįvykinsią tiktai susijungę su santarvininkais ir pažinę Vilsono išreikštuosius dėsnius: „Kad stotųsi lietuvių respublika“.

Straipsnyje šituo antrašu „Köl. Zeitung“ rašo:

Kol baltojo caro valdija dar laikėsi su Anglija ir Fransija, pakraštinės ir svetimosios Rusijos tautos kreipėsi Vašingtonan, melsdamos jas išvaduoti. Tačiau didysis Baltųjų namų žmonijos teisių ir žmoniškumo apaštalas nenorėjo klausyti graudingų jų pasiguodimų dėl maskolių skriaudimų ir užsikimšo ausis. Tai, girdi, naminiai Rusijos dalykai! Toksai atsiliepimas patiko Paryžiui ir Londonui; jis virto obalsiu Amerikoje, kuri jau seniai stovėjo po vienu stogu su Anglija ir Fransija.

Bet vokiečių ginklams nuveikus senąją Rusiją, Vilsonas griebiasi kitos politikos. Kaip jau matyti, jis beturįs širdies ir Rusijos svetimtaučiams, kurių pasiskundimų jis pirma tarsi negirdėjo. Dabarties jisai stengiasi prilenkti lietuvius prie savo planų – sugriuvusią Rusiją kaip tik galima vėl sukelti prieš Vokietiją. Kaip papratęs, jisai stengiasi jiems pasirodyti save tokiu vyru, kuris gali nulemti jų likimą. Vienas mūsų darbabendrių iš Šveicijos praneša, jog, pasak valdiškos fransų spaudos agentijos „Havas“, Vilsonas paskelbdinęs Nev-Yorke, jog Lansanoje susirinksianti tarptautinė taryba mėgintų [aptarti], kaip iš Lietuvos sudarius laisvą Europoje valdiją. Jungtinėms Amerikos valdijoms atstovausią amerikonai lietuviškos kilties, ir šitie Amerikos atstovai įtikinsią lietuvius, jog jie valdijinę savo vienybę teįvykinsią tiktai susijungę su santarvininkais ir pažinę Vilsono išreikštuosius dėsnius: „Kad stotųsi lietuvių respublika“, – tatai yra pažymėta Havas‘o pranešime.

Žinia, jog monarchinei valdijos formai anie „beydžiai“ demokratai anaiptol nenori pritarti, nuo kurių mus tai teikiasi apsaugoti maloningas likimas. Bet tegu jie dėl to nesigalvoja. Šitie dalykai ne jų, o jų ir niekas nesiklaus.

Prie šito „Köln. Zeit.” Pranešimo verta primegzti, jog santarvė yra paskelbusi, kad ji niekados nepripažinsianti Ukrainos nepriklausomybės. Ukraina būtinai privalanti vėl susidėti su Rusija. Šitokio jos pakrypimo tiksas išsiaiškina, kada atsimeni atsikraustymą Murmanan. Santarvė iš Rusijos nori sudaryti vėl didžią ir galingą valdiją, kad drauge su tokia Rusija vėl galėtų grumti vidurio valdijas. Bet tam reikia, kad atvaduotosios nuo Rusijos tautos vėl susijungtų su ja ir imtų už santarvininkus vėl lieti savo kraują. Šitą planą vykina savo būdu ir Vilsonas, stengdamasis iš išvaduotųjų pakraštinių valdijų sudaryti respublikas. Tuo jis mano galėsiąs jų rankosna vėl sutraukti ir išskleisti gausias Rusijos galybės priemones. O respublikoje susijungtų anie gaivalai, kurie papirkimais duodasi pritraukti prie santarvininkų planų. Kad lietuviai negeidžia respublikos, to jis nežiūri. Jo stojimas už mažąsias tautas juk vis išrodė tuščias sapnas. Vilsonas ir santarvininkai gerai sugalvojo savo planus, bet nesiklausę pakraštinių tautų.


Šaltinis: Vilsonas – lietuvių patronas. (1918, Liepos 27). Dabartis (95), p. 1. [žiūrėta 2018-06-28] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23879&seqNr=1

1+