• 1918-07-28
#Pasaulis#Spauda

1918 m. liepos 28 d. | Wilhelm Kahmann | Ketvirtųjų karo metų galas

Pilni ketveri metai – jie mums išrodo lyg 40 metų. Taip toli užpakalyje pasiliko ramūs taikos metai. Bet ir anais metais žmonės nebuvo pasitenkinę.

Teisingas Dievas duoda žmonijai išgerti vargų ir mirties taurę iki pat dugno. Ir rodo, lyg gailestingas Dievas yra pamiršęs savo gailestingumą ir užsirūstinęs žmoniją teisia griežtai, teisingai. Jau bus ketveri metai, kaip žmonija vaitoja po karo našta. Pilni ketveri metai – jie mums išrodo lyg 40 metų. Taip toli užpakalyje pasiliko ramūs taikos metai. Bet ir anais metais žmonės nebuvo pasitenkinę. Mat žmogus niekuomet nesitenkino, o antra – gyvenimo sąlygos Lietuvoje buvo ne be akstinų. Tačiau anų metų anaiptol negalima lyginti su dabartiniais, kuriuos aštrus karas užverčia didžiomis sunkenybėmis ir nepritekliumi.

Žiaurus likimas nori, kad dabar, kada žmonės yra labiausiai išsiilgę taikos, mūšių laukuose karas siaubia juo baisiau. Pereitą savaitę vakaruose buvo didžiausių ir kraujingiausių kovų. Ar tai buvo vyriausiasis ir karo nusveriamas mūšis, kuris, mes tikimės, dabar užbaigs karą? Kas tai gali pasakyti? Ar tai buvo didžiausias jėgų įtempimas, galutinis išsibandymas priešininkų jėgų? Ar tos kovos privers santarvės vadus susiprasti ir į visados ištiestą taikai ranką vidurio valdijų įdėti savąją? Ligi šiol dar nematome jokių ženklų. Priešingai, fransai po atsitraukimo, nors ir prityrę išgąstingai kraujingų nuostolių, įgiję kiek kloties, labai didžiuojasi ir bando pakelti tarp savųjų karingumą.

Mūšis prasidėjo liepos mėn. 15 dieną. Jis iškilo dviejose vietose, rytuose ir žiemos vakaruose nuo Reimso. Vokiečių kariuomenė darė ančpuolių ir veikiai atstūmė fransus, italus ir amerikonus atgal, kurie kai kur su didžia paskuba paliko savo stovyklas. Čia fransai netikėtai pradėjo patys šokti priekin. Prasidėjo baisiausios kovos fronte 150 kilometrų ilgio. Jau keletą mėnesių fransų rengtasi kirsti šitą smūgį, ypatingai daug jie buvo pasidirbdinę šarvuotų automobilių, kurie, lyg kokie ugnimi spjaują siaubūnai, turėjo smigti vokiečių linijosna. Be to, priešas buvo sužinojęs, kokioje vietoje vokiečiai ketino daryti naujus savo ančpuolius, todėl jisai tosna vietosna buvo sutraukęs labai daug atsargos. Taipo pasirengęs priešas šoko ant vokiečių iš šono, tarpe Aisnės ir Marnės, ir jam pavyko vokiečius atgrumti atgal iš tos laukų dalies, kurią vokiečiai visai neseniai tebuvo užėmę. Toliau pažengti priešams nepavyko. Jų šokimas priekin numiro jų pačių kraujuose. Šitas kovas kovojo su dar baisesniu įnirtimu, negu visas kitas kovas, nes priešai žūtbūt norėjo perlaužti vokiečių linijas ir nusverti karą. Jie savo kareivių lavonais nuklojo tiltus, tačiau jų noras neišsipildė. Kovą, kuri priešų galiūnams turėjo nutiesti kelią pasauliui nuvergti, tą kovą jie pralošė.

Priešai visa ką buvo pastatę ant vienos kortos – ir pralošė. Dar kova nėra užsibaigusi, bet jau yra tikrų žinių, kokie priešams yra tų kovų išdaviniai: kad jie ne išlošė šitą kovą, jie negali laimėti nė šito karo. Šita kova buvo didžiausias priešų jėgų įtempimas, paskučiausioji jų viltis. Puiki atsarginė Focho armija yra sugniužinta. Kovojamieji automobiliai sušaudyti guli granatų išardytuose laukuose. Ne taip veikiai priešas atgaus tas jėgas.

Ar šita sągniuža atvers priešų galiūnų akis, jog jie negali įvykdinti užgrobiamojo savo tikslo, jog visos tolesnės kovos yra be večios? Šitas yra pats svarbusis klausimas, besibaigiant ketvirtiems karo metams. Jei jie nevisai apakę, jei jie dar turi tiek drąsos, kad gali žiūrėti į tikrenybę, kokia ji yra, jei jie dar jaučia nors krislą atsakomybės prieš savo tautas, jei jie turi sąžinės prieš save ir Dievą, tai jie turės taikytis ir turės žmonijai grąžinti geresnius laikus. Juk žmonija nieko nenori žinoti apie santarvės siekimus, ji tetrokšta tiktai taikos ir laisvės.

Šaltinis: Kahmann, W. (1918, Liepos 28). Ketvirtųjų karo metų galas. Dabartis (96), p. 1. [žiūrėta 2018-06-28] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23880&seqNr=1