1918 m. liepos 4 d. | Laiškas iš Vilniaus

Šeštadienyje ir sekmadienyje visi vilniečiai esti lauke. Daugelis gyvena Antakalnėje ir Užvingyje, kame vasarnamiai apsupti gėlių darželiais, langai apstatinėti gėlėmis ir visa tat rodo gražų vasaros vaizdą.

Tamsiu, pilku yra debesų dangalu apsiaustas Vilnius ir jo apylinkė nuo pat vasaros pradžios. Tiktai kai kada po pietų pro debesis prasiveržia saulutė ir leidžia savo spindulius žemėn. Šeštadienyje ir sekmadienyje visi vilniečiai esti lauke. Daugelis gyvena Antakalnėje ir Užvingyje, kame vasarnamiai apsupti gėlių darželiais, langai apstatinėti gėlėmis ir visa tat rodo gražų vasaros vaizdą. Antakalnės giriose palei Vileiką vėl skamba lakštingalos ir kitų paukščiukų balsai, ir gražūs, vingiuoti takai eina per apaugusias girias ir plikas kalvas, nuo kurių gražiai matyti miestas ir apylinkė. Tais takais nueini į gražią žalią lanką ir iš ten pas seną, sulinkusią pirkelę, kuri jau daugel metų stovi tuščia ir laukia pargrįžtant savininko. Bet mieliausia vilniečiams ir kareiviams vieta tai yra Verkiai. Vasaros metu jie lengvai galima pasiekti garlaiviu, kuris bėgioja Vilija nuo Tiškevičiaus namų iki pat Verkių.

Palei Viliją vėl kitokis vaizdas; pasroviui plaukia ilgi sieliai, žvejai varinėjasi pavojingais mažais laiveliais, galvijai ganosi žaliose pavilijo pievose, anapus pievų tamsios girios. Gražu pažiūrėti! Garlaivis puškuodamas prabėgo po Trinopolio vienuolijos bažnyčią, o Verkiuose gegužininkų laukia naujos pramogos ir nauji reginiai.

Kurie užsiėmimo dėlei negali išeiti toliau į apylinkę, vakarais gaivinasi viešuose sodnuose, šalia piliakalnio. Ant Puškino sodno uolų ir Botanikos bei Bernardinų sodne paprastai sėdi daug jaunimo, kurs, po dienos darbo, išeina iš tvankių kambarių ir iš dulkinų kiemų atsigaivinti grynu oru. Čia matyti lenkų legionierių, pargrįžusių karo belaisvių, kurių akyse žibėte žiba džiaugsmas. Ir šiaip žmonių, pagrįžusių iš Rusijos bėglių, skaitelius vis didinasi; visi jie džiaugiasi ištrūkę iš rusų suirutės.

Iš viso imant, vilniečiai džiaugiasi gražiomis vasaros dienomis. Nes vis yra šiokių tokių pramogėlių. Šalia gražios Vilniaus-Minsko parodos, Jurgio gatvėje Vilniaus darbanamiuose yra išstatyta paveikslų ir piešinių vietinių dailininkų.

Po vardu „Vokiško miesto teatro“, Vilniaus teatras vėl atsidarė; rodos, kad drauge su nauju vardu, į teatrą ateis ir naujos dvasios.


Šaltinis: Laiškas iš Vilniaus. (1918, Liepos 4). Dabartis (80), p. 3. [žiūrėta 2018-06-19] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23883&seqNr=3

2+