1918 m. liepos 4 d. | Mūsų mokyklų veikėjams

Tokiu svarbiu istoriniu mokyklos laiku jos veikėjų tarpe daug kyla klausimų, abejojimų, kurių pavieniai, net įgudę mokytojai išrišti nepajėgia.

Mūsų mokykla turės atgauti prideramąsias jai teises. Perėjusi savo amžiuje įvairių nutautinimo etapų, kaip tai lenkų „metelingas“ ir rusų „graždankąׅ“, ji gauna, pagaliau, progos tapti tautine mokykla, kurioje žmonės galės savo vaikus gimtąja kalba mokyti.

Tačiau sunkiu metu tenka jai savo ateities būtis tvarkytis, jau nauji rūmai statytis. Karo žygių ir sąlygų išgriauta ir paneigta, mūsų mokykla nustojo savo pamato ir rėmėjų. Dvasios ryšiai, kurie mokytojams buvo jų sunkaus darbo paspirtis, sutrūko, sunyko, žodžiu turime tik griuvėsius, ant kurių imame naujam rūmui pamatus tiesti.

Be to, mūsų nelaimė ir visas vargas, kad mūsų žymiosios jėgos, mūsų prityrusių mokytojų didžiuma yra nuo mūsų atskirta ir tuo tarpu savo rankų tam darbui pridėti negali. Tos gi spėkos, kurioms tenka tas mokyklų darbas sau ant pečių imtis ir jam naujų kelių ieškotis, daugiausia yra dar jaunos, mokymo praktikos neprityrusios, dažnai net priepuolamai mokyklų darbo pasiėmusios.

Gyvenimas gi, kaip žinome, nelaukia ir bėga nesustabdomas, kartu gi ir jo apsireiškimai. Iš visų Lietuvos vietų, tiek kultūrinių centrų, tiek kaimo užkampių, ateina daugybė žinių apie naujų liaudies mokyklų tvarkymąsi. Jau antri-treti metai okupacijos krašte gyvuoja 8 vidurinės lietuvių mokyklos (gimnazijos) ir Vilniaus mokytojų kursai, dar toki pat kursai tvarkosi Kaune, Marijampolėje ir gal kitur; pagaliau nuo naujų metų atsidaro net 7, jei ne daugiau naujų gimnazijų Šiauliuose, Telšiuose, Kupiškyje, Rokiškyje, Ukmergėje, Utenoje, Marijampolėje, Seinuose.

Žodžiu, ilgai slopintasis mokslo troškulys prasimušęs visa jėga reikalauja sau patenkinimo.

Tokiu svarbiu istoriniu mokyklos laiku jos veikėjų tarpe daug kyla klausimų, abejojimų, kurių pavieniai, net įgudę mokytojai išrišti nepajėgia. Be to, gi mūsų mokyklų ir mokymo stovis yra dabar svarbiausieji mūsų bendrųjų klausimų. Jie paliečia ne vienos kurios apygardos mokyklas ar mokytojus, bet viso Lietuvos krašto: visas atstatymo darbas, galima sakyti, prasideda nuo mūsų mokyklos, nes ji yra vienas stipriausiųjų ir ištikimųjų tautos ir valstybės pamatų.

Juo svarbesnis tad yra čia jėgų suderinimas, mokslo srities veikėjų pasitarimas, jų nusistatymas kokiais nors bendrais pamatais. Lai dabar dar neišrištume mūsų tautinės mokyklos tipo, jos programos ir t. t., tai bent jos metmenis užmestume, medžiagos jai pateiktume, svarbiausia gi – nusistatytume šių dienų mokyklų veikėjų uždavinius ir darbą, vienas kitą pažintume, dvasioje sustiprintume, pagaliau, pasistatytume pamatinių klausimų, kuriuos paskiau galėtume plačiau svarstyti, galvoti, gyvenimui taikinti ir t.t.

Savo tautinės mokyklos nustatymas tai nėra greitas ir lengvas darbas. Jis negali būti nukalamas kuriuo nors svetimu, kad ir gražiu kurpaliu. Kiekviena šalis turi savo tautinių ir kitų ypatybių, kurios turi apsireikšti visose jos kultūros gyvenimo šakose. Čia tad mokytojams ir tektų daugiau patyrinėti savo tautinės mokyklos privalumai, jos reikalavimai.

Negana to. Šių dienų liaudies mokytojų materialinis stovis tiek yra nepatenkinimas, kad jo pagerinimui reikalingos priemonės, kurių pasiekti irgi būtų geriau bendromis jėgomis.

Vienur kitur mokytojų yra bandomi užmegzti tarpusavio ryšiai, jungtis į sąjungą, daryti suvažiavimai, bet tie jų darbai turėjo daugiau vietinės prasmės, nebuvo plačiai žinomi, jų nutarimai neskelbiami ir t.t. Jų reikšmė negali dėlto atstoti bendro visos Lietuvos mokytojų suvažiavimo, kurio nusprendimai būtų visuose jų tolimesnių žygių ir darbų parama.

Tatai gi yra pačių mokytojų ir mokyklų veikėjų ir jų gyvasis dienos reikalas.

Gk.

Prienų liaudies mokykla. 1918 m.

Šaltinis: Mūsų mokyklų veikėjams (1918, Liepos 4 ). Lietuvos aidas 74 (122), p. 1. [žiūrėta 2018-06-20] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66549&seqNr=1