1918 m. liepos 6 d. | Liudas Noreika | Gaivinkime pilietines dorybes

Dabar stovint prie laisvos ir nepriklausomos Lietuvos slenksčio, bet dar tebejaučiant ant savo pečių visą karo naštą, mums tuo labiau reikia kits kitą suprasti, savo tarpe tampriau sutupti, ne skaudinti bei skausti kits kitą, bet kits kitam padėti, matyti šalies piliečių reikalų bendrumą, kad ėmę statyti savarankį Lietuvos gyvenimą, mokėtume dirbti bendrą darbą ir suglaustomis pajėgomis eiti į bendrą didį Lietuvos valstybės reikalų tikslą

Kiekvienas karas greta materialinių nuostolių daro kiekvienai šaliai, kurs jis eina, nemaža ir moralinių. Negana to, kad per jį žūva daugybės žmonių, kad jis nudegina, išgriauna daugybės miestų, sodžių, net ištisų kraštų, sunaikindamas jų ūkį, prekybą ir pramonę, bet jis sukiužina dar ir pačius doros pagrindus.

Tos visos karo blogybės neaplenkė ir Lietuvos, kuri daugiau nei pusketvirtų metų buvo karo laukas ir dabar dar, lig karui visai pasibaigsiant, tebėra karo sąlygų suvaržyta. Apie materialinius mūsų šalies nuostolius, apie jos miestų ir sodžių išgriovimą, ūkio, pramonės bei prekybos sunaikinimą jau buvo daug rašyta, tad šiuo atveju mes apie tai neminėsime. Šį kartą mums rūpi daugiau paliesti kai kurie doriniai Lietuvos nuostoliai.

Pas mus karo metu be kitų ydų, įsigalėjo ir pasidarė žymi artimo meilės stoka. Artino meilė reiškiasi ne vien tuo, kad elgetai duosi skatiką bei duonos riekę arba priimsi jį į nakvynę ir tt., bet ir tuo, ir ypač tuo, kad savo kaimyno neskandinsi. Tas aukščiausias doros įsakas reikalauja ne vien to, kad kitą šiuo ar tuo šelptumei savo turtu, kad kitam, taip sakant, pozityviai gerai darytumei, bet ir to, kad kito žmogaus, savo kaimyno, neįkastumei, jam bloga nedaytumei. O tų tai artimo meilei privalybių dabar eidamas po Lietuvą daug kame pastebėsi labai trūkstant.

Karo šiaurumai ir ramiuosiuose gyventojuose sužadino bloguosius bei žemuosius žmogaus pobūdžius, o karo meto gyvenimo sąlygos patiekė progos jiems reikštis. Paslėptas kerštas, keičiantis šalies valdymui ir einant jam iš rankų į rankas, išsiliejo viršun šalies gyventojų kits kito skundais ir įdavinėjimais, dažnai visai nekaltai. Paprastas pavydas nebesitenkina vienu tuo pavydėjimu. Jeigu žmogus mato, kad jo kaimynas geriau už jį gyvena, šio ar to daugiau už jį turi, tai jis iš pliko pavydo stengsis padaryti taip, kad ir jo kaimynas, jo pažįstamas būtų toks pat, kaip ir jis. Jeigu jis turi tik vieną karvę ar arklį, o jo kaimynas turi daugiau, tai js dės visas savo pastangas, kad ir kaimynui teliktų tik viena karvė, vienas arklys, kepalas duonos ir tt. Žmogus gieždamas kerštą, iš pavydo kitą skandindamas žino, kad sau iš to jis neturės jokios naudos, kad paties jo vargai nė kiek nepalengvės, tačiau jis daro nuoskaudą savo kaimynui, neatsižvelgdamas į nieką. Tai aiškiai rodo, kaip karo metu žmonių dora žymiai sunyko, o ju siela ir sąžinė labai surumbėjo.

Seniau Lietuva buvo plačiai garsi visokiomis dorybėmis, o ypač jos piliečių kits kito užuojauta, bendrų reikalų numanymu kits kitą užstoti ir ginti. Amžių vargai žymiai pagraužė tų pilietinių dorybių šaknis, o karas dar daugiau susilpnino jų daigus. Tai usnys mūsų tėvynės apleistoje dirvoje! Jos reikia rauti laukan! Šalies ateičiai statyti jos daigai gali daug daugiau kenkti, negu medžiaignis šalies nualinimas ir sunykimas. Tos dorinės piliečių ydos yra pataisomos ir taisytinos.

Dabar stovint prie laisvos ir nepriklausomos Lietuvos slenksčio, bet dar tebejaučiant ant savo pečių visą karo naštą, mums tuo labiau reikia kits kitą suprasti, savo tarpe tampriau sutupti, ne skaudinti bei skausti kits kitą, bet kits kitam padėti, matyti šalies piliečių reikalų bendrumą, kad ėmę statyti savarankį Lietuvos gyvenimą, mokėtume dirbti bendrą darbą ir suglaustomis pajėgomis eiti į bendrą didį Lietuvos valstybės reikalų tikslą.

N. L.

 


Šaltinis: Noreika, L (1918, Liepos 6). Gaivinkime pilietines dorybes. Lietuvos aidas 75 (123), p. 1. [žiūrėta 2018-06-20] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66550&seqNr=1

2+