1918 m. liepos 9 d. | Lietuvė

Niekur nerasi tokios darbščios, tokios kantrios moteriškės, kaip lietuvė.

Laikraštyje „Hamburger Nachrichten“ moterų priede radome straipsnį apie lietuvių moteris, kame autorius labai išgiria gerąsias mūsų moterų ypatybes. Tarp kita ko jis rašo:

Lietuvis yra labai prisirišęs prie savo tėviškės. Veiklesnė ir judrenė yra jo žmona, kurios užduotis sunkesnė. Ji atsako už šeimos išlaikymą. Tarp baltųjų žmonių lietuvių moterys pasižymi ypatingu prigimtu darbštumu ir paklusnumu savo priedermių srityje. Kas nori pažinti lietuvių tautos esmę, turi eiti sodžiuosna tarp ūkininkų, nes ta ypatybė labai greitai išnyksta didmiesčių gyvenime.

Pastebėtinai greitai atsimaino lietuvaitės; gavusi mieste tarnaitės vietą, ji nenori liktis nuo savo draugės lenkės arba rusės. Tyroje sodžiaus gamtoje ūkininko duktė lietuvaitė, ar ji beturtė, ar turtinga, stebina svetimtautį savo gražumu ir gausiais geltonais, kaip auksas, plaukais. Ji yra linksmos šviežios jaunystės ir geros sveikatos vaizdas. Dar kūdikiu būdama ji veikiai pradeda dirbti šeimai gryčioje, kieme ir lauke. Lietuvaitė išteka jauna, kelias dešimtis metų gimdo ir neišsivaduoja iš sunkių darbų. Bet negalime sakyti, kad lietuvė greitai suvysta ir pasena. Tačiau jau tuose metuose, kuriuos aukštieji sluoksniai vadina geriausiais, ji jau turi sunkaus darbo žymių. Lietuvis ūkininkas sunkius darbus suverčia ant žmonos, nes jis mėgsta bylinėtis. Bylos jį sujudina ir suerzina, ir jam negaila nė laiko, nė darbo, nė pinigų, kad tik gavus viršų. Tuo tarpu jo žmona tur vargti viena. Reikia dirbti lauke, darže, liuobti gyvulius, milšti karves, šerti kiaules, žiūrėti arklius. Lietuvė labai moka apsieiti su arkliais. Ką mūsų moterys buvo priverstos išmokti karu, lietuvė jau seniai tatai mokėjo. Lietuvė primena fryzų moteris, kurios vienos moka apsieiti su kirviu ir su pjūklu, kada vyras plauko po jūrą.

Per ilgas žiemos dienas ir vakarus lietuvė verpia linus, vilnas ir audžia audeklus ypatingomis senoviškomis savo staklėmis. Tie jos audeklai ne tiktai stiprūs, bet ir labai gražūs dėl sumanaus spalvų suderinimo. Lietuvės ypač mėgsta margus audeklus ir turi gerą skonį spalvoms sudėti. Jų austas skareles paskutines dešimtis metų vartodavo bingtuose piliečių namuose papuošti stalams, gražūs taip pat ir jų austi rankšluosčiai. Niekur nerasi tokios darbščios, tokios kantrios moteriškės, kaip lietuvė.

Lietuvos Steigiamojo Seimo atstovės, 1920 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.


Šaltinis: Lietuvė. (1918, Liepos 9). Dabartis (82), p. 3. [žiūrėta 2018-06-21] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23885&seqNr=3

3+