1918 m. liepos 9 d. | Liudas Noreika | Rinkliavos reikalu

Lietuvių Draugijos dėl karo nukentėjusiems šelpti ir jos Centro Komiteto uždavinys – gelbėti ir šelpti nelaimių suspaustus ir į vargą įkritusius savo brolius – dar nepasibaigė ir negreit tepasibaigs. 

Visi gerai dar atmename anuos laikus, kada karo pradžioje slinko per Lietuvą dideliausi mūšiai nuo vakarų sienos į tolimuosius mūsų šalies rytų pakraščius. Daugybių daugybės žmonių, ypač iš tų vietų, kame mūšiai sustodavo ilgesniam laikui, neteko savo namų ir viso turto. Vieni iš jų, karo vėsulo išguiti iš savo sodybų, čia pat išsislapstė po miškus bei balas ir, mūšiams nuslinkus toliau, išlindo iš girių ir raistų ir sugrįžo į savo buveines, kiti gi, mūšių fronto vejami vis toliau ir toliau į rytus, buvo pagaliau visai atskirti nuo savo tėvynės ir gavo ilgus metus bastytis po neapsiekiamus Rusijos plotus tarp svetimų žmonių, be turto, be tikros pastogės, be darbo, nemokėdami kalbos ir nepratę prie tų sąlygų ir papročių, kuriuose atsidūrė.

Lietuvos visuomenė suprato tada didelę savo pareigą ir uoliai šoko gelbėti ir šelpti savo brolius tautiečius, dėl karo nelaimių skaudžiai nukentėjusius. Buvo įsteigta Lietuvių Draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, kurios Centro Komitetas, Lietuvos ir viso pasaulio lietuvių ir nelietuvių visuomenės padedamas, jau ketvirtus metus šelpė ir šelpia, kiek išgalėdamas vargo ištiktus Lietuvos piliečius. Kokiai daugybei žmonių jis nušluostė gailias vargo ir ištrėmimo ašaras, kiek jo kad ir menka pašalpa išgelbėjo žmonių nuo šalčio, bado ir stačiai iš mirties nasrų, tai aiškiai galima bus apskaityti tik paskiau, kada karo audros visai nutils visur, visame pasaulyje.

Lietuvių Draugijos dėl karo nukentėjusiems šelpti ir jos Centro Komiteto uždavinys – gelbėti ir šelpti nelaimių suspaustus ir į vargą įkritusius savo brolius – dar nepasibaigė ir negreit tepasibaigs. Priešingai, dabar kaip tik šelpimo reikalas darosi toks pat didelis, kaip kad buvo karo pradžioje.

Kaip tada dideliausios minios žmonių, tuo tik nelaimių ištiktos, kol šiek tiek vienur ar kitur šiaip taip įsikūrė vargui vargti toliau, buvo ypač reikalingos pašalpos, kad galėtų bent diduma savo žaizdas apgydyti, taip lygiai dabar, kada mūsų šalyje karui pasibaigus ėmė grįžti iš Rusijos tremtinių būriai, be galo suvargę, sunykę, per trejus su viršumi metų amžinai prisikamavę, ir sugrįžę daugelis randa savo tėviškėje vien tik griuvėsius bei degėsius. Be to, kaip čia Lietuvoje visą karą iškentusiųjų, taip ir iš Rusijos sugrįžusiųjų, grįžtančiųjų ir dar ten tebesančių karas daugelį padarė grynais našlaičiais, kurie ne tik jokio turto ir lėšų, bet ir vyresniųjų globėjų rūpintojų neturi, kurių tėvai ir artimieji giminės per karą yra žuvę arba išmirę.

Lietuvių Centro komitetas dėl karo nukentėjusiems šelpti mato tą didelį Lietuvos piliečių vargą ir reikalą ir stengiasi visomis išgalėmis nešti tiems nelaimingiesiems mūsų broliams pašalpos ir paguodos. Bet Centro Komiteto lėšos ir išgalės yra visai menkos ir tokiam dideliam reikalui maža ką tegali ištęsėti. Todėl Lietuvių Draugijos dėl karo nukentėjusiems šelpti Centro Komitetas, Žemaičių ir Seinų vyskupams ir Vilniaus vyskupijos administratoriui leidus ir karštai pritarus ir šaukiasi į Lietuvos visuomenę ir klebonus padaryti visose bažnyčiose rinkliavą vargo suspaustiems Lietuvos piliečiams padėti. Ta rinkliava privalo rasti Lietuvos visuomenėje didelio ir karšto pritarimo ir uolaus aukų dėjimo ir rinkimo, ta rinkliava bus mūsų pilietinio subrendimo ir visuomenės reikalų supratimo kaip ir egzaminas. Šelpti tokių visuotinių nelaimių, kad kad yra karas, ištiktuosius yra, tikrai sakant, valstybės dalykas, bet mūsų Lietuvos valstybė vos tik tepradeda kurtis. Tad privatinė draugija šiuo tarpu dar turi atstoti valstybinius organus. Lietuvos visuomenė, dėdama į šią rinkliavą, privalo tai suprasti. Varu renkamus mokesčius mes mokame, tai išmokėkime ir savo valia ir savo laisvu noru duodamą mokesnį viešam ir be galo dideliam Lietuvos reikalui. Tegu nelieka nė vieno žmogaus, kuris prie šios rinkliavos skatiku arba kitu kuo būtų neprisidėjęs.

Bet vienos tos rinkliavos dar negana. Karo pradžioje, pirmosioms jo nelaimėms mūsų šalį ištikus, Lietuvos kuone kiekviename mieste, miestelyje ir net sodžiuose buvo susidarę Liet.Draugijos dėl karo nukentėjusiems šelpti skyriai. Taip pat privalo būti ir dabar. Tegu kiekviename mieste ir miestelyje vėl atsigauna ir susiorganizuoja minėtosios draugijos skyriai ir išrinkę valdybas (pirmin., sekret., kasin.) praneša Centro Komitetui apie pradėtą darbą. Skyriai gali ir privalo labai daug padaryti. Jie bus tie šelpimo organai ir įstaigos, kurie stovės arčiausiai prie pačių šelpiamųjų; be to, jie bus nuolatiniai visuomenės skatintojai dėti aukas ir toliau, nesitenkinant vieną kartą atiduota duokle. Ir dar – skyriai gali patogiai ir parankiai irnkti aukas ne tik pinigais, bet ir kitais daiktais: maistu, drabužiais, įrankiai ir t. t., ko pats C. Komitetas negali padaryti, nes daiktais duotos aukos dabarčiaus sąlygomis sunku vežioti ir siuntinėti iš vietos į vietą. Skyriai, turėdami vietose šelpiamuosius, vietose gali visa ir sunaudoti. Kaip minėta, karas yra padaręs daugybes našlaičių. Skyriai galėtų surasti tokių žmonių, kurie priimtų juos arba laikinaiu arba visai auginti.

Taigi, Lietuvos piliečiai, supraskime, kad rinkliava ir skyrių steigimas yra ne atmestinasis darbas, bet didelė mūsų pareiga! Atlikime ją!

Pasruojiškis.

Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro Komitetas (nuot. http://www.europeana.eu/portal/en/record/2024906/photography_ProvidedCHO_Marijos_ir_Jurgio__lapeli__namas_muziejus___Marija_and_Jurgis__lapeliai_House_Museum_LIMIS_69559179.html)

 


Šaltinis:  Noreika, L (1918, Liepos 9). Rinkliavos reikalu. Lietuvos aidas 76 (124), p. 1-2. [žiūrėta 2018-06-22] Prieiga internete:http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66551&seqNr=1;http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66551&seqNr=2

3+