1918 m. rugpjūčio 1 d. | Pranciškus Žadeikis | Turbūt jų giltinė nebetoli

Taip kalbėjo į vokiečius ne vienas žemaitis, matydamas arba ant savo pečių patirdamas neregėtas vokiečių neteisybes.Taip kalbėjo į vokiečius ne vienas žemaitis, matydamas arba ant savo pečių patirdamas neregėtas vokiečių neteisybes. Pavyzdžiui, Skuodo viršaitis ponas Rückwarthas sumanė uždėti kai kuriems žmonėms bausmę už tai, kam jie davinėję sviestą per šią vasarą po rusiškąjį svarą į savaitę, o ne po vokiškąjį (vokiškasis svaras mat 100 gramų arba ¼ didesnis). Bausmė uždedama ne pinigais, bet sviestu, būtent: po 5, 10 ir net po 20 svarų. Kas lig pažymėtam laikui neatsilygins, tam būsią atimta karvė. Pasipylė verksmai ir ašaros. Nuėjau pas viršaitį, kad jam perstatyčiau liūdną kai kurių žmonių padėjimą, bet nieko nepešiau, nes aiškiai matėsi, jog tasai žmogus plėšia žmones savo kišenio naudai.

Šiuo tarpu labiausiai nukentėjo:

1. Šakinis Jurgis iš Kulų, jam liko atimta karvė, nes neišgalėjo atlyginti bausmės 20 svarų sviesto. Man prašant, bausmė liko sumažinta lig 10 svarų, bet ir tai tas beturtis neišgalėjo atiduoti.

2. Bertašienė Kotryna iš Kulų, labai beturtė moteriškė, ir jai atimta karvė, nes negalėjo duoti iš karto 20 svarų sviesto. Penketas vaikų liko be pieno lašelio.

3. Eufrozina Endrėkienė iš Truikinų. Ir jai atimta karvė. Šešetas vaikučių, darbininkas ir jinai pati paliko ant juodos putros.

4. Eufrozina Jungelienė iš Truikinų liko be karvės su penketu vaikų, vyras karėje.

Šarkės dvaras – tai generolo Korolkovo savastis, už niekus ir Skuodo žydams gelbstant nuo banko pirktas dvaras. Prieš karui užeinant, čia gyveno Korolkovo nuomininkas Kochanauskas, kurs nuo rusų valdžios buvo įgijęs keletą geros veislės iš prūsų pagautų veršių. Gal dėlei to bijodamas jis ir pabėgo vokiečiams užeinant.
Iš pradžių vokiečiai nekreipė domės į tą dvarą, tik 17 metais ponas Rückwarthas suprato, jog čia galima padaryti viso veikimo bazę. Ir taip jis sumano „susipirkti“ lig šešių dešimtų melžiamų karvių valdiškąja kaina. Niekas tuomet ir nemanė, kad tai būtų ne vokiečių valdžios naudai. Bet su laiku paaiškėjo, jog ponas Rückwarthas savo naudai visa tai daręs, tiek ašarų išspausdamas žmonėms.

Paskui čia buvo talpinamos ir visos karvės, atimtosios nuo žmonių už sviesto neatlyginimą. Šarkėje talpinamosios karvės pradėjo nykti, jas varydavo tai po vieną, tai po dvi, retkarčiais gi ir po keletą kažkoksai žydas Joškė į Liepojų.

Ponas Rückwarthas mokėdavo žmonėms už gerą karvę po 70-100 rublių. Parduodamas gi Liepojun, jis gaudavo po šešis ir septynis šimtus rublių už karvę. Nestebėtina tat, jog platinosi kalbos apie jo begalinį praturtėjimą.

Karui pasibaigus, pirmoji Lietuvos valdžios pareiga bus susekti tokių siurbėlių kai ponas Rückwarthas darbus ir pareikalauti atlyginimo.

1918 m. rugpjūtis. Javapjūtė Kalvarijos dvaro laukuose. Antrame plane Šukvietinės miškas ir plytinė (Kušliškių kaimas). (nuot. http://www.maps4u.lt/lt/maps.php?cat=60)

Šaltinis: Žadeikis, P. Didžiojo karo užrašai, Vilnius, 2013, p. 355-356.