1918 m. rugpjūčio 10 d. | Pranciškus Žadeikis | Žemaičių vyskupo Karevičiaus parapijų lankymas

Abudu su kunigu Vizbaru, Liepojaus klebonu, susitarėva vykti Kalvarijon ir paindomauti, kaip tokiais nepaprastais laikais liks priimtas vyskupas.

Abudu su kunigu Vizbaru, Liepojaus klebonu, susitarėva vykti Kalvarijon ir paindomauti, kaip tokiais nepaprastais laikais liks priimtas vyskupas. Kelionė buvo sunkoka, nes tolima ir diena labai karšta, bet nuvažiavova dar laiku. Žiūriva, jog čia beveik visai nieko nedaryta ir nieko nedaroma, kad tą iškilmę papuošus. Nežinia, kieno čia buvo apsileidimas, o gal ir tyčia taip norėta, mudu su kunigu Vizbaru aiškinova, jog vokiečiai, matos, neleidžia per daug demonstratyviai elgtis.

Vyskupas atvažiavo vokiečių paskolintais arkliais, sutiko jį dvasiškijos būrelis su visai maža žmonių kuopa, tai ir viskas. Regis, jog vizitacija taip be iškilmių tęsėsi lig Telšių. Čia kažin kas vokiečiams paaiškino, kaip žemaičiai mėgsta savo vyskupą sutikti, vokiečiai davė carte blanche, t. y. „darykite, ką tinkami“. Telšiuose J. E. sutikta jau už miesto, su didele iškilme. Ir toliau pradėta ruošti raitelius, begales vartų, sutikti už miesto, kelias išsodinti beržais ir t.t. Paprastai kiekvienas klebonas stengdavosi tai padaryti, ką jis matė pas savo kaimynus, ir dar nuo savęs ką nors naujo pridėti. Lig to priėjo, jog kai kurie klebonai sutikdavo J. E. trimitų muzika, kas sunku buvo suderinti su laiko žiaurumais, kada vokiečiai prisimindami dar engė mūsų žmones. 20 liepos dieną J. E. turėjo atvykti į Notėnus ir iš čia važiuoti Salantuosna, buvo pareiga nuvažiuoti Notėnuosna pasitikti J. E. įvažiuojant į Skuodo dekanatą.

Notėnuose išgirdau, kaip vietinis klebonas, vyskupui ką tik įvažiavus, prie altoriaus stovėdamas, nerimtai darė pranešimą apie Notėnų parapijos tikybinį ir dorinį stovį, įsileisdamas į ilgų ilgiausias tiradas, kuriose netrūko savęs pagyrimo ir savo kaimyno klebono pašiepimo. Tarp kitko iš jo burnos išgirdome, jog jis katekizuojąs vaikus per du mėnesiu nuo šeštos ryto lig šeštos vakaro, jo parapijonai užlaiką septintąjį Dievo įsakymą, ne taip kaip ginteliškėnai! Skuodan J. E. atvažiavo iš Linkimų 9 rugpjūčio dieną, pavakarėje. Skuodiškiai buvo pasiruošę rimtai priimti savo ganytoją, bet didelis lietus neleido visos iškilmės parodyti.
Paprastai žemaičiai visose parapijose rodė savo ganytojui didžiausią pagarbą – nė vienas nieko nesigailėjo, kad tik prisidėjus prie iškilmių, nekas nesigailėjo nei laiko, nei arklių, nei darbininkų, kad tik tinkamai priruošus savo bažnyčią. Prie kiekvienos bažnyčios, vyskupui atvažiuojant, laukė dideliausios žmonių minios, visi norėjo kuo arčiausiai savo ganytoją pamatyti.
J. E. vyskupas Karevičius rodė žmonėms savo didžiausį prielankumą.

Galima pasakyti, nebuvo tokio žmonių prašymo, kurio vyskupas būtų neišklausęs. Budriuose, visai baigiant teikti sutvirtinimo sakramentą, viena mergaitė paprašė Paskutiniojo palaiminimo, nes be to, kaip žinoma, jinai negalinti kito privesti prie Sutvirtinimo sakramento. Vyskupas tuojau sustojo ir davė reikalaujamą palaiminimą, nors vėl iš naujo reikėjo pradėti ilgomis maldomis teikti Sutvirtinimo sakramentą dviem ar trims asmenims.

Skuode du sodžiu: Kulai II ir Luknės, paprašė, kad J. E. vyskupas teiktųsi pas juos nuvykti ir ką tik pastatytus pašvęsti. J. E. sutiko.
Čia reikalinga pridurti, jog visose bažnyčiose J. E. laikydavo iškilmingas pamaldas ir sakydavo ilgiausius pamokslus, atsisveikindamas ragindavo prie tautiškojo susipratimo ir tėvynės meilės.

Pranciškus Karevičius (nuot. Wikipedia)


Šaltinis: Žadeikis, P. Didžiojo karo užrašai, Vilnius, 2013, p. 351-354.

4+