1918 m. rugpjūčio 11 d. | Mitrofan Dovnar-Zapolskiy | Gudų nepriklausomybė

1. Mes prašome pripažinti Gudijos nepriklausomybę ir Rados bei jos ministerijos valdomąją galią. […] Tuo pačiu žygiu prašome saugoti tikrąsias ūkio, tautines ir istorines Gudijos ribas. Prašome Gudijai pripažinti Gardino kraštą, taipgi sritį palei Pripetės vagą ir Vilniaus miestą.

//Tekstas iš laikraščio „Dabartis“ straipsnio „Gudų sapnai“, 1918 m. rugpjūčio 11 d.//

Vokiečių laikraščiai paskelbė ištraukų iš vieno primenamojo rašto, kurį aną savaitę gudų delegacija yra įteikusi vokiečių pasiuntiniui Kijeve. Po šituo raštu yra pasirašę Aleksandras Civikievičius, prof. Dovnaras Capalskis ir d-ras Trempovičius. Jame tarp kita ko pasakyta:

„Vėliau, negu Ukrainoje, tegalėjo apsireikšti gudų tautos darbas įsteigti savo valdžiai. Bet vadovaujančiose gudų partijose visados gyvavo geidimas įsitiekti nepriklausomos valdijos organizmui, nes šitą tikslą pasiekti stengiasi pačios žmonių minios. Gudų tautoje labai giliai yra įleidęs šaknis užjautimas valdijai, nes šitas užjautimas yra kilęs iš jos istorijos, iš jos tautybės, kalbos ir iš vienodo jos ūkinio padėjimo. Nėra reikalo atsižvelgti į garbingą senovėje buvusią nepriklausomą valdiją, pakanka priminti, jog savo istorijos viduramžiuje ligi 1569 metų Gudija išbuvo lietuvių dinastijoje nepriklausoma valdija, o paskui ligi 18 metašimčio kaipo sąjunginė lenkų respublikos dalis, bet savo krašte buvo savagalė. Rusų viešpatavimas neišnaikino guduose valdijinių ypatybių jausmo, dargi 1830 ir 1863 metais gudai, ne vien inteligentai, bet ir pati liaudis dalyvavo sukilime prieš rusų vyriausybę ir kariavo už laisvę tėvynės. Po to prasidėjusieji sunkūs prispaudimai berods sunaikino gudų raštiją ir šviesuomenę, bet valdijinės ypatybės jautimo išgesinti nesugebėjo. Apie gudų tautos sujungimą su Rusija negali būti kalbos, jau vien dėl to, kad gudai visasavo kultūra priguli prie Europos vakarų tautų, o ne prie rytų. Aukštutiniai tautos luomai kitados buvo skaitlingi, bet dabar jie yra paskendę žmonių minioje, kitados jie turėjo plačių įstatyminių teisių; daugelyje miestų buvo vokiška miestų tvarka.

Pažiūrėti mūsų dvylikos milijonų gudų apsėstas kraštas nėra turtingas. Bet vis dėlto žemės ir girios ūkis yra gerai ir kultūringai išsiplėtojęs. Dėl to čia ir nėra bado. Ūkininkai yra labai sutvirtėję, turėdami istoriškai teisėtos ūko ir žemės nuosavybės. Jie yra labai darbštūs. Mūsų kraštan visados gabendavo daug vokiškų prekių, o mes išveždavome daug prekių per Baltosios jūros uostus, ypačiai medžių, grūdų, kailių ir t.t.

Mūsų tauta savo stropumu išsikariavo gana pasiturėjimo, nors ir sunku buvo caro valdžioje, kas matyti jau iš to, kad mūsų krašte mokyklų buvo mažiau, negu kituose Rusijos kraštuose, gi aukštos mokyklos nė vienos, o nuo 1843 ligi 1900 metų buvo uždrausta ir gudų spauda, dėl to, kad caro valdžia gerai žinojo, kokis gyvas mūsų tautos geidimas nepriklausomybės.

O dabar jau yra iškilęs gudų klausimas, ir pareis nuo vokiečių vyriausybės, kiek ji parems šitą gudų tautos esamąjį linkimą prie Vokietijos, o jei ne, tai gudų palinkimai ir akys pakryps kiton pusėn, kas rodos nebūtų geistina vokiečių reikalams.

Jei gudų klausimas rūpėtų vokiečių politikai, tai reiktų sustatyti šitokie geidavimai:

1. Mes prašome pripažinti Gudijos nepriklausomybę ir Rados bei jos ministerijos valdomąją galią.

2. Mes prašome sudaryti tokį taikių su vietine vokiečių valdžia, su kuria mūsų vyriausybė galėtų sutvarkyti savas jėgas, jei jomis pastatytume savo galią Gudijos rytuose, kuriuos laiko užėmę maksimalistai [bolševikai].

3. Tuo pačiu žygiu prašome saugoti tikrąsias ūkio, tautines ir istorines Gudijos ribas. Prašome Gudijai pripažinti Gardino kraštą, taipgi sritį palei Pripetės vagą ir Vilniaus miestą.“

*

[Laikraščio „Dabartis“ redakcijos prierašas]

Pastaruoju reikalavimu gudų vadai pasirodo esą didi svajotojai, kas labai susilpnina jų rašto svarbumą. Jie nerealūs politikai, kad reikalauja Vilniaus miesto kaipo gudiško. Tuo jie tik padaugina keblumų, kurių jau ir be to daro lietuviams dėl Vilniaus. Istorija pamatuodami Gudijos nepriklausomybę, jie turi siekti toli į praeitį, nes gudų krašto susirišimas su Lietuva 16 metašimtyje buvo tokis silpnas, kad to rašto tvirtinimas, jog Gudija buvusi ligi 1569 metų „nepriklausoma“, rodos, yra per daug išpūstas.

Minskas, 1918 m.

Šaltinis: Gudų sapnai. (1918, Rugpjūčio 11). Dabartis (108), p. 2. [žiūrėta 2018-07-13] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23889&seqNr=2