1918 m. rugpjūčio 13 d. | Wilhelm Kahmann | Tautos išmaitinimas

Ir čionai šįmet įsakė supirkti derlių. Nors ūkininkui tai ir sunku, bet kol karas nesibaigia, šitos slegiamos reikiamybės negalima išvengti. Dėl to reikia su tuo apsiprasti ir klausyti vyresnybės įsakymų – kito išėjimo nėra.

Gražūs orai padeda derliaus suvalymo darbams, kurie verda dabar laukuose. Dabar tai pats darbymetis, labai sunkus, bet ir linksmas ūkininkui laikas. Nuo anksti ryto iki vėlai vakaro turi judėti rankos, dabar dar labiau, negu taikos metais. Žiaurusis karas yra labai sumažinęs darbininkus ir darbo gyvulius. Tačiau ūkininkas nenusimena prie darbo ir nepameta linksmos drąsos. Išrodo, lyg didesnėmis sunkenybėmis auga ir Jo jėga, mergaitės ir moterys linksmai-drąsiai tveria darbą; ir vaikučiai padeda, kiek jie gali atlikti. Jei orai kokį laiką pasiliks tokie gražūs, tai bus galima gražiai suvalyti derlių, ir jo išgavos ūkininkui ir visai žemei bus gausios ir užganėdinančios. Visi gyventojai, ir tie, kurie miestuose gyvena, akylai seka dabar ūkininkų darbus. Juk nuo derliaus prigulės ir atsakymas į tą sunkų klausimą: „Ar turėsime maisto užtenkamai kitiems metams, ar gausime maisto pirkti prieinama kaina?“ Taip klausiant, minia žiūri į vyriausybę ir laukia iš jos pagalbos ir įmonių aprūpinime maistu. Vyriausybė negali atsisakyti, jos priedermė yra aprūpinti visus gyventojus lygiai, kad nei vienas nenumirtų badu. Ji turi išrasti įmonių ir kelią pagalbai, ir neprivalo boti nė aštraus įsikišimo į asmeninę laisvę atskirų žmonių, jei to visos tautos gyvybė reikalauja. Vienas tikriausių kelių, tai yra supirkimas iš ūkininkų derliaus. Tokiuose sykiuose atperka iš ūkininko derlių nustatytomis kainomis ir palieka jam tik tiek, kiek reikia jam ir šeimos išmaitinimui – paskui tą derlių vyriausybė išparduoda nustatytomis porcijomis ir kainomis kitiems gyventojams.

Ta porcijų padalinimo sistema, tiesa, turi savo blogumus, aštriai paliečia maisto gamintojus. Todėl yra paduota daug sumanymų, sulig kuriais pašalintų tą sistemą ir vieton jos įvestų laisvą gaminių pardavimą, jeigu ne visai, tai nors dalinai. Bet kada norėjo tą įvykinti praktikoje, nepavyko. Per tatai taip pakilo kainos, jog vargingieji luomai negalėjo įpirkti maisto ir jiems ėmė grėsti badas bei maras. Pasirodė, kad ir kiti daiktai ėmė kilti: avalynė, drabužiai ir kiti, jog ūkininkas, gavęs brangias kainas už savo gaminius, dar brangiau turėjo mokėti už tuos daiktus. Iš Rusijos pareina nuolatai žinios, kaip sunku yra vyriausybei laisva valia įvykinti maisto padalinimą, ir kadangi vyriausybei nepavyksta įvesti maisto padalinimą, už svarą duonos šiandien moka iki 20 rublių, pietūs mieste kainuoja 100 rublių ir t.t.

Lietuvoje taip pat kaip ir Vokietijoje, Austrijoje, Anglijoje, Fransijoje ir t.t. dalina maisto porcijas. Ir čionai šįmet įsakė supirkti derlių. Nors ūkininkui tai ir sunku, bet kol karas nesibaigia, šitos slegiamos reikiamybės negalima išvengti. Dėl to reikia su tuo apsiprasti ir klausyti vyresnybės įsakymų – kito išėjimo nėra. Be reikalo žinoma nevaržys.

Bet ir ūkininkai neprivalo daryti kliūčių vyresnybei vykinant įsakymus. Tatai yra nemalonu visiems, o to būtinai reikia. Dėl to nė gynimasis, nė bandymai apvilti čia nieko nepadės. Derlių privalo atiduoti, idant galėtų iš jo maitintis visi lietuviai, ypačiai sugrįžėliai, kurių yra daug, o sugrįžta jie tušti į apleistus savo gyvenimus, taigi juos visuomenė būtinai privalo paremti. Tikrai padėkos verti ypač šviesuoliai, jie visomis savo jėgomis padeda atgaivinti lietuvių kraštą.

Jei be to liktų dar mažas nuošimtis šio krašto derliaus ir išmaitinimui vokiečių kariuomenės, tai prieš tai, išmintingai visa apsvarsčius, ir nėra ko sakyti. Vokietija dėl Lietuvos išvadavimo paaukavo brangaus kraujo didžio skaitliaus geriausiųjų savo sūnų. Nors Vokietijai jos valdininkai ir pačių žemėje reikalingi, vis tiek ji palieka juos tuo tarpu dar Lietuvoje, idant padėtų atstatyti kraštą ir apsaugotų jį nuo betvarkės bei nuo nuolatos gresiančiųjų iš rytų pavojingų vilnių. Užtatai Lietuva tiktai teatsilygina atiduodama perteklių savo derliaus. Ar tatai galima pavadinti pilnu lygios vertės atpildu? Priešingai, mums rodos, jog kraujas ir neapmokamos žmonių gyvybės, žmonių, kurie norėjo gyventi taipo jau kaip ir mes – neatsveriami jokiomis medžiaginėmis duoklėmis. Kiekvienas išmintingas ir savo asmeninę vertę supratęs lietuvis turės tatai ir pripažinti.

Taigi berods malonią šio derliaus saulelę kiek uždengs ana mintis, jog ir ant šių metų derliaus bus uždedama apdrauda. Vienok dėl to vis tiek žmonės stropiai darbuosis ir nenusimins. Debesys tik trumpam laikui teuždengia saulę. Užtat paskui saulė spindi dar šilčiau ir maloniau. Taipo ir šitas sunkusis karo laikas sykį praeis. Karas turės pasiliauti, o tada taikos saulelėje mums užšvis vėl geresnė gadynė, kuri suteiks pilno atpildo už visa tai, ką liūdno ir sunkaus buvome prityrę.


Šaltinis: Kahmann, W. (1918, Rugpjūčio 13). Tautos išmaitinimas. Dabartis (109), p. 1-2. [žiūrėta 2018-07-14] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23890&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23890&seqNr=2

5+