1918 m. rugpjūčio 15 d. | Lev Tolstoy | Pranašavimas apie būsimą pasaulio karą

Viso pasaulio tautos varžosi dėl jos, trokšta jai įtikti, norėdamos įgyti jos prielankumą. Bet ji nepastovaus būdo ir meilingai šypsosi visiems. Jos plaukų papuošale žiba deimantai bei rubinai. Jos galvos vainike matau įrašytą: komercializmas.

Pasaulio karui stojant į penktus metus, laikraštis „Weltbühne“ išspausdina įstabų didžiojo rusų eilininko Tolstojaus pranašavimą apie būsimąjį pasaulio karą. Jis savo tą pranašavimą jau 1910 metais pasakė savo dukteriai, kuri žodis po žodžio tatai turėjo užrašyti. Tuomet Rusijoje šitas pranašavimas buvo užgintas viešai skelbti.

*

„Aš matau būsimuosius daiktus. Aiškiai matau baugiųjų daiktų, kurie turės įvykti ateityje. Viršum didžiojo vandenyno, kurį sudaro žmonių likimas, aš matau nuogos moteriškės paveikslą. Jos grožė, šypsojimasis, papuošalai, malonumas neturi sau lygaus. Viso pasaulio tautos varžosi dėl jos, trokšta jai įtikti, norėdamos įgyti jos prielankumą. Bet ji nepastovaus būdo ir meilingai šypsosi visiems. Jos plaukų papuošale žiba deimantai bei rubinai. Jos galvos vainike matau įrašytą: komercializmas.

Graži ir pageidautina berods ji išrodo, bet jos pėdsakuose vargas ir sunaikinimas. Jos balsas skamba aukso skambėjimu; bet jos balso skambėjimas ir gašlių jos akių žvelgimas – tai nuodai visoms tautoms, kurios virsta jos grožybės auka. Ji neša tris degančius šakalius, kurių kibirkštimis turės užsidegti visas pasaulis.

Pirmoji – tai karo ugnis, kurią gražioji moteriškė neša iš miesto miestan, iš vienos žemės kitan. Pirmiau ji uždega patriotizmą, bet jo garsas ilgainiui nyksta armotų dundėjime ir šautuvų pyškėjime.

Antroji – tai veidmainiavimo ir siauraširdybės ugnis. Taja liepsna ji užžibina žvakes bažnyčiose ir ant altorių, bet iš tos liepsnos kyla veidmainiavimas šventnamiuose ir fanatizmas. Jie žmonių gyvenimą užnuodija nuo lopšio ligi grabo.

Trečioji – tai keršto ugnis, kuri atsiranda iš netikrojo teisingumo, keršto, kuris persisunkia per šeimynas ir pagalios per visą viešąjį gyvenimą, per literatūrą, dailę ir valdiją.

Didysis gaisras pakils 1912 metais; jį užsidegs pirmoji pietų Europos ir rytų ugnis. 1914 metais gi atsiras pasaulio katastrofa. Tąsyk matau visą Europą liepsnose ir kraujuose paskendusią. Aš girdžiu aimanuojant plačiuose kovos laukuose. Bet nuo 1915 metų pasaulio istorijos regykloje pasirodys naujasai Napoleonas iš šiaurės krašto. Jis nebus pasiruošęs karvedys, atpenč rašytojas arba laikraštininkas; bet jo galėje didžiulė dalis visos Europos pasiliks ligi 1925 metų.
Didžiojo karo šalis užves naują politikos gadynę visai Europai. Tąsyk nebebus jokių karalysčių ir jokių ciesorysčių. Visos pasaulio valdijos bus susijungusios sąjungon, panašiai kaip Amerikos valdijos. Ir tepaliks tiktai ketvertas didžiulių tautų: germanų, lotynų, slavų ir mongolų.

Po 1925 m. matau vykstant didžių atmainų tikybos srityje. Iš antrosios tos moteriškės ugnies kyla bažnyčioms pražūtis. Etiškoji mintis beveik visiškai yra išnykusi, žmonija lieka be dorinio pajautimo. Bet tąsyk atsikels didis reformatorius. Jis pasaulį nori atvaduoti nuo monoteizmo liekanų ir dės pamatų panteizmo šventyklai. Ir matau užeinant naują taikos gadynę. Vyras, kuris šitai įvykins, bus mongolas. Jis jau dabar gyvena pasaulyje, bet neatjaučia didžios jo laukiamosios užduoties.

Trečioji ugnis anos moteriškės rankose jau dabar pradėjo griauti mūsų šeimyninius santykius ir drumsti mūsų supratimą apie dailę ir dorą. Taikius tarp vyro ir moters bus skaitoma tikrai paprastu gimčių susijungimu. Menas pradės išpatvarkti. Suirutė politikos ir tikyboje pasikėsins ant viso dvasinio tautų gyvenimo pamatų.
Per Europos tautų karą, per Amerikos luomų ir Azijos padermių ginčus kultūros darbas bus sustabdytas ištisam metašimčiui. Bet toliau to metašimčio viduryje iš lotynų giminių matau iškylant naują meno ir literatūros didvyrį, kuris iš pasaulio ištrems visą, kas sena ir pikta. Žėrinti simbolizmo šviesa pergalės komercializmo ugnį. Poligamijos ir monogamijos vietoje įvyks poetogamija, bus tai tokis taikius tarpe abiejų lyčių, kuris plėtosis sulig poetikinių gyvybės sąvokų.

Aš matau tautas pastojant išmintingesnėmis ir geresnėmis. Bus gadynė, kada tautos nebenorės žinoti apie kariuomenes, ir apie veidmainiavimą, ir apie ištvirkusią dailę. Jie supras, kad viliojančioji moteris tai buvo piktas sapnas.

Visas gyvenimas – tai plėtojimas, o plėtojimasis – tai pažanga nuo primityvaus pavidalo į sudėtingesnį. Šios dienos pasaulio dramą matau nykstant, kaip vakaro saulelės auksiniai spinduliai nyksta už kalnų.“

Leo Tolstoy (nuot. Vikipedija)


Šaltinis: Tolstoy, L. (1918, Rugpjūčio 15). Tolstojus išpranašavo pasaulio karą. Dabartis (111), p. 3. [žiūrėta 2018-07-14] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23891&seqNr=3

2+