1918 m. rugpjūčio 16 d. | Vilius Storosta-Vydūnas | Apie lietuvių pobūdį

Paskui gi lietuviai mano ir jaučia su gamta. Lietuvis ypatingai aiškiai mato, kame yra lytinio jo sugyvenimo tikslas ir gyvai jaučia, kad čia veikia tveriamosios jėgos, kurios todėl reikia gerbti ir jomis nepiktnaudžiauti. 

Apie lietuvių pobūdį, ypač apie sugyvenimą vyrų ir moterų, parašė straipsnį žinomasis lietuvių rašytojas St. Vydūnas, ir paskelbė laikraštyje „Das neue Litauen“, iš kurio ir mes imame šituos štai jo išvedimus:

„Norint išreikšti lietuvių tautos pobūdį, negalima tenkintis pavieniais pastebėjimais. Pirmučiausia reikia pažinti iš pamato lietuvių gyvenimas. Be to išreiškimai neatatiks tikrybei. Kiekvienas iš svetur atkeliavusis pastebi savo akimis tą pobūdžio ir gyvenimo dalį, į kurią jis pats priguli. Iš čion ir kyla visi tie nesutarią su kitas kitu tvirtinimai apie lietuvių tautos pobūdį.

Prielankieji lietuviams vokiečiai mėgina išteisinti tariamąsias lietuvių ydas. Pavyzdžiui, ypač pastaruoju laiku atsiradus visokių keistų tvirtinimų apie lytinį lietuvių susisiekimą – jie tatai teisina tuo, jog ir visame pasaulyje tarp sodiečių esą „laisvesnis lyčių susisiekimas“, o lietuvių dauguma esą sodiečiai, todėl tuo nepriderą piktintis.

Tačiau taip tvirtinti tegali tik tas, kuris tą dalyką neapmąsto. Juk visi žino, kad vienų lyčių įtaka į kitas veikia stipriausiai ten, kame žmonės gyvena labiau susikimšę. Čia išsidirba tokių sąlygų, kad tikslingas lyčių susinešimas virsta geiduline pramoga, iš kurios ir iškyla visokių pereinamų susidėjimų ir iširimų, kurie atitolina nuo palaimos, vadinasi, nuo didinančio jautimo to, kas žmoniška.
Taipgi negali būti abejojimo apie tai, kame geresnė sveikata ir didesnė drausmė. Nors tarp sodiečių yra ir mergavaikių, tačiau lytinio susinešimo čionai visai kitokia reikšmė, negu ten, kur visur aplinkui pilna visokių jaudinančių ir gundančių įmonių, kurios sužadina geidulius ir juos nuolatai kreipia lyčių linkui. Priemonėmis išvengti gimdymui, rods, naudojasi vadinamieji kultūros žvilgsniu aukščiau stovintieji, kuomet tarp sodiečių labai iš lengvo tesiplatina. Bet to viso nebojant, tarp jų vis dar tebeviešpatauja didesnė drausmė ir laikymasis prie gamtos. Taigi to dalyko nereiktų statyti ant galvos.

Bet tarp lietuvių čia priguli ir ko daugiau. Jau ir tai daug reiškia, kad šeimos gyvena paskyrimu. Taigi kitokių, kaip tik iš tikslingo lytiško sugyvenimo kylančių palinkimų čia nebūva. Be to, svarbu, kad abiejose pusėse pribręsta labai vėlai. Paskui gi lietuviai mano ir jaučia su gamta. Lietuvis ypatingai aiškiai mato, kame yra lytinio jo sugyvenimo tikslas ir gyvai jaučia, kad čia veikia tveriamosios jėgos, kurios todėl reikia gerbti ir jomis nepiktnaudžiauti. Dėl to lietuviai lyties žvilgsniu ir tokie švelnūs, drovūs. Iš čion ta daugybė šventimų ir visokių apeigų, visa ką priruošiančių susidėjimui poron. Čia visai ypatingai apsireiškia labai gilus, gyvas pajautimas lytinio susinešimo svarbos. Tokio palaidumo, kokis yra įsivyravęs tarp vadinamų kultūringųjų, visai negali būti tarp lietuvių.

Bet įvairių daiktų nereiktų painioti daiktan. Savaime lyčių sugyvenimas lietuviui nereiškia ko pikta, kadangi jis į tai žiūri gamtos akimis. Laukutinė išvaizda juk nieko nereiškia, jei lyčių susisiekimas netikslingas, o kyla tiktai iš gašlumo. Taigi iš visų šitų išvedimų matyti, kaip neskiria dviejų atskirų daiktų: kas yra kilę iš gamtos, ir kas padirbta. Kame skaistesnė dorybė ir švarumas viešpatauja ir rasi tegali viešpatauti – apie tai negali būti abejojimo.

Užupio žmonės. J. Bulhak, 1915 m. (nuot. http://www.gidas.mb.vu.lt/2011/02/23/senojo-vilniaus-zmones/uzupio-j-bulhakas-1915/)


Šaltinis: Vydūnas. (1918, Rugpjūčio 16). Apie lietuvių pobūdį. Dabartis (112), p. 3. [žiūrėta 2018-07-14] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23892&seqNr=3

4+