1918 m. rugpjūčio 17 d. | Zapyškis

Toli, dešinėn pusėn, ant kalno riogso griuvėsiai sušaudytosios bažnyčios, o apačioje, ant pievos, pas kaimo vakarinį šoną ir arti kranto stovi sena brolijos bažnyčia. Jos stogas status ir smailus, o mūrai iš senumo jau labai sutrūniję. Ji nuo kranto pasikelia aukštyn, lyg kokis atkaklus vidurinių amžių liudininkas.

Plačiai teka dabar Nemunas, kaip niekuomet netekėdavo šiuo metų laiku. Šen ir ten išsikišusi žema žalia arba gelsva nugara iš sujudusio pilko vandens veidrodžio. Jos dabar upės viduryje, gi šiaip, sausais metais, jos susieidavo su pievomis ar šiaip upės krantais. Ten, toliau už Aleksoto ir Marviankos, palei krantą pluko vandenyje gyvenamas laivas. Ten riša žabų kūlių sutvirtinti ilgam upės pakraščiui. Taiso taip, kad upė būtų naudingesnė tam kraštui.

Garlaivis šliaužia greitai Nemunu pro gražias daubas, prižėlusias medžių, ir pro kalnus. Tamsiai mėlyni šešėliai miško [matosi] tarp šlaitų. Ir šviesiai pilkas dangus jau apsiniaukė. Greitai kyla tamsi debesų siena ant dangaus: drungnas ir drėgnas vėjelis pučia per laivą, sukeltos bangos kyla ir grimzta, skalaudamos garlaivio šonus. Jau krinta pirmieji lašai ir tuoj ima pilti lietus kaip iš kibiro. Tamsūs dūmų kamuoliai iš garlaivio krosnies sunkiai leidžiasi ant vandens. Vėl pareina lietus. Dar toli matyti žibą Kauno bokštai saulelės šviesoje; bet štai, didelio pilko, šlapio debesies šydas leidžiasi per Nemuną ir lietaus rūkas paslepia miestą nuo mūsų akių.

Sunkiu drėgnumu dvelkiančiose Nemuno pievose išsikišusi stačia kalva ir eina toli per Nemuno klonį. Dešinysis ir kairysis jos šonas atsiremia į daubas, o jos viršūnę prieš daugelį metų apskritai supilstė žmonių rankos. Tik užpakalyje pasikelia nedidelė kupra, tarsi kokio vulkano nasrai. Tai bene kokis pilkalnis, kitados lietuvių tvirtovė, kokių paliai Nemuną yra daug. Nugi debesys plaukia žemai; jų rūkai įvairiais pavidalais sklando viršui šito vienuolio milžino.

Iš lengvo prasigiedri dangus. Apačioje, pas šlaitą stovi tamsios trobos. Aukščiau jų matyti baltos naujos koplyčios sienos su raudonų plytų stogu. O prieš ją stovi aukšti kryžiai – tai lietuvių kapinės ir naujasis Zapyškio dienamis. Toli, dešinėn pusėn, ant kalno riogso griuvėsiai sušaudytosios bažnyčios, o apačioje, ant pievos, pas kaimo vakarinį šoną ir arti kranto stovi sena brolijos bažnyčia. Jos stogas status ir smailus, o mūrai iš senumo jau labai sutrūniję. Ji nuo kranto pasikelia aukštyn, lyg kokis atkaklus vidurinių amžių liudininkas.

Nuo rudo kalvos šlaito eina žemyn vieškelis. Jo bėgiai ateina ligi kranto. Jais veža žemes ligi pylimo. Pas vandenį padaryta kraujamoji vieta, ant kurios tuojau užbėgs vežimų ir savo turinį suvers į priplaukusias valtis. Nes viršuje, ant kalvos, už vieškelio, jau sušvilpė mažas lokomotyvas, kuris savo vežimus traukia ligi pelkių už kelių kilometrų. Iš ten jie veikiai vėl pargrįš krantan, prikrauti mintų pelkžemių. Srovė paskui šitą juodą brangų krovinį nuneš ligi paskirtos vietos, kame jį suvartos kurui įvairiose vietose, kad taipo užtenkinus miškų ir kad traukiniams nereiktų gabenti tiek daug anglių.

Seniausioji Zapyškio bažnyčia 1918 m. (nuot. Kauno apskrities viešoji biblioteka https://kvb.lt/prie-nemuno/zapyskis.php)

Šaltinis: Zapyškis. (1918, Rugpjūčio 17). Dabartis (113), p. 3. [žiūrėta 2018-07-14] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23893&seqNr=3