1918 m. rugpjūčio 20 d. | Bolševizmo nuodai
Taipo veikia bolševizmo nuodai nesubrendusių svajotojų kovose. Užuot savo tėvynėje bendrai dalyvavus krašto atgaivinime, jie [latvių šaulių pulkai] įniršę aklai blaškosi svetimybėje, žudydamiesi ir liedami kraują be proto ir be tikslo.
Latvių šaulių pulkai, kurie ligi šiol buvo pasitikimiausia Lenino ir Trockio gvardija, dabar yra ištraukę iš Maskvos kovosna su čekais-slovakais. Žmonės be tyvėnės prieš žmones be tėvynės! Vieni, būtent čekai-slovakai, yra išdavikai, aklai tikį galėsią tarnauti savo tėvynei sulaužę kareiviškąją savo priesaiką ir stoję priešų eilėsna. Jie šiandien santarvininkų įrankis ir aršūs priešai dargi tų, kurie juos kartą yra priėmę džiaugsmingai. Jie dabar teremia tiktai santarvininkų reikalus, jie, taip sakant, armotų maistas. Kiti, latviai, per neapkentimą carizmo virto griežčiausiais maksimalizmo [bolševizmo] šalininkais. Jie per tai prarado savo tėvynę ir virto plėšikais, kurie, turbūt, niekados nebeatras kelio pagrįžti atgal.
Vokiečių pulkai palei Rygos frontą gerai pažino šituos latvių pulkus. Kovoje ties Šventąja upe 1917 metais jie atsižymėjo. Tuokart jiems buvo užduota „išvaduoti“ Mintaują. Tačiau vokiečiai juos atkirto, ir juos tenai beveik visus išmušė. Naujieji kareiviai, kuriais papildė tuos pulkus, buvo prisigėrę maksimalistų dvasios. Laikraštis „Novoje Vremia“ 1917 metų rugsėjo mėnesyje gailestaudamas tą pabrėžė; o kad jisai kalbėjo tiesą, tatai parodė atsitikimai Rygoje, vyriausioje jų buveinėje, kame latvių „šauliai“ lošė didžią rolę. Tuokart jau buvo lyg beįvykstanti nepriklausoma Latvija, kuri, žinia, būtų buvusi maksimalistų valdija, nes tuokart latviai nieko nenorėjo žinoti apie Rusiją. Tačiau vokiečių pasistūmėjimas priekin juos grūdo vis tolyn iki jie pagalios neišsikraustė iš to krašto, kuris buvo jų tėvynė. Tuose pulkuose maksimalistų buvo daugiausi, todėl jie dar negalėjo pereiti vokiečių pusėn, kaip igaunių [estų] pulkai, kurie, tiesa, vos tiktai tebuvo susidarę ir dar nebuvo buvę kovose. Iš po jų kojų išsprūdo pamatas ir jie liko tiktai maksimalistai ir tiek, kuomet juos anksčiau už kitus rusų pulkus suorganizavo jų tauta. Eiti namo savo sodžiun, kaip tą darė kareiviai rusai, jie negalėjo; todėl jie, kaip ir čekai-slovakai, laikėsi atkakliai. Susidėję žūtbūt su maksimalistais, jie nebegalėjo žvelgti nė dešinėn, nė kairėn; jie turėjo eiti tuo keliu, kuriuo pirma jų ėjo Leninas ir Trockis. Ir lygiai šitie latvių pulkai turėjo saugoti vokiečių ambasadą Maskvoje – tai juk išrodo lyg kokia traginga ironija.
Bet už darbus reikėjo jiems brangiai užmokėti. Jie vieni Maskvoje tegalėjo suiminėti, jie galėjo paskelbti ir mirties bausmę ir ją išpildyti. Kad jie galėtų atsisakyti nuo savo ponų, kaip neseniai yra skelbę – tai, rodosi, negalimas daiktas; juos jungiantieji raiščiai yra tvirti. Dėl to „Rig. Latw. Aw“ nebūtų privalėjusi to ypatingai atšaukti. Bet Baltijos pajūrio latviai maža teturi džiaugsmo iš prarastųjų savo krašto sūnų ištikimybės. Petrapilėje latviai šauliai suėmė latvį kunigą Sanderį, o Maskvoje savo buvusį pulkininką Briedį, kuris prieš tai yra buvęs jų brigados vadu. Briedis nebuvo bolševikų šalininku, jisai gyveno Maskvoje, niekur nesikišdamas. Vargiai jų suėmė dėl politikinių priežasčių; jo prasižengimas yra dar sunkesnis; renkant brigadai vadą, išrinko jį, o ne latvį ofisierą Vahcėtį, gi anas jam nenorėjo dovanoti. Dabar Vahcėtis seniai generolas, vadžioja jau ir vieną bolševikų armiją. Pakanka Briedį apšaukti revoliucijos priešu, kas dabartinėje raudonojoje Rusijoje yra bjauriausias visų prasižengimų. Latviai šauliai gali pasmerkti nužudyt ir gali tatai išpildyti – rasit, sako karčiai Rygos latvių laikraštis, jie taps budeliais ir senojo savo vado, kuris buvo narsus ofisieras.
Taipo veikia bolševizmo nuodai nesubrendusių svajotojų kovose. Užuot savo tėvynėje bendrai dalyvavus krašto atgaivinime, jie įniršę aklai blaškosi svetimybėje, žudydamiesi ir liedami kraują be proto ir be tikslo. Jų broliai atsisako nuo jų ir gėdisi jų prasižengimų. Kiekviena tauta, kiek susipažinusi su bolševizmo gaivalais, stengiasi jų nusikratyti, neįsileisti. Iš tikrųjų gi – reikiant kurioje žemėje sudaryti tvarka ir drausmė, teisė ir asmens laisvė, miestai ir kaimai pridera laikyti toliau nuo bolševizmo nuodų, kaip ir nuo rauplių arba koleros.
Bolševikų karinės pajėgos 1917 m. (nuot. Vikipedija)
Šaltinis: Bolševizmo nuodai. (1918, Rugpjūčio 20). Dabartis (115), p. 1. [žiūrėta 2018-07-15] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23896&seqNr=1