1918 m. rugpjūčio 28 d. | Kelionė per Lietuvą

Daugiausia atidos, žinia, buvo atkreipta į kėlimą žemės ūkio, ypač į tai, kad užtikrinus žmonėms reikiamojo maisto. Šitoje srityje teko grumtis su baisiai didžiais, tartum nepašalinamais keblumais.

Vienas laisvamanių laikraščio „Königsberger Allgemeine Zeitung“ redaktorius yra keliavęs po Lietuvą, ir dabar gautus tenai įspūdžius aprašo keliuose straipsniuose. Rašytojas pirmiausia pabrėžia, jog jisai jau 1916 metais esąs buvęs Lietuvoje, ir todėl galįs apspręsti, kas per dvejus metus atlikta Lietuvoje. Jisai išduoda tokį nuosprendį: jeigu lietuvių tauta būtų anksčiau išpažinusi reikalingumą dirbti drauge su Vokietija ir būtų tą reikalingumą vykinusi, tai šiandien jos padėjimas būtų besąs geresnis. Bet ir taip esą atlikta daug vaisingo darbo krašto atstatymo reikaluose.
Rašytojas džiaugiasi, jog Lietuva galinti naudotis tvarkingu, sulig naujoviškų dėsnių sudarytu valdymu, tiesa, esą gailu, kad valdyba savo veikimą turinti pritaikyti prie karo neišvengiamybių ir todėl nesą galima išvengti kai kurių sunkenybių. Rašytojas paskui plačiau šneka apie ūkio klausimą.

„Daugiausia atidos, žinia, buvo atkreipta į kėlimą žemės ūkio, ypač į tai, kad užtikrinus žmonėms reikiamojo maisto. Šitoje srityje teko grumtis su baisiai didžiais, tartum nepašalinamais keblumais. 1916 metais buvo blogas derlius. Paskui iš Rusijos pagrįžo keletas šimtų tūkstančių beturčių bėglių. Daugumas sodiečių buvo apsirūpinę savo likimą; jie ir šiaip jau papratę rūpintis kiekvienas vien tiktai savo reikalais. Laukus tebegyveno senobiniu būdu, arklių buvo mažai, o žmonės labai nepasitikėjo vokiečių kariuomenės valdžia, nes manė, jog visi jos įsakymai tėra tiktai tam, idant žmones išnaudojus; todėl, kiek įmanydami, stengėsi valdžios įsakymus aplenkti. Visa tat valdžiai labai pasunkino prirūpinti visam kraštui pakankamai maisto. Bet pagalios padarė tiek, kad dabartės maisto Lietuvoje jau yra pakankamai.

Miestams daug padėjo išsimaitinti liaudies ir vidurinio luomo virtuvės, kurioms įkurti ir paremti, šalia labdaringų ir tikybinių draugijų, daug padėjo karinė valdžia. Aplankę kelias virtuves Vilniuje, įsitikinome, jog jas labai lanko, jog ten dalinamos porcijos yra pakankamos ir valgis sotus ir gerai pagamintas.

Karinei valdžiai šalia to labiausiai ir rūpi žemės ir gyvulių ūkio pakėlimas. Jau 1916 m. prityrę ūkininkai įsitikino, kad Lietuva žemės ūkiui labai yra gera šalis. Žemė, ypač Lietuvos šiaurėje ir viduryje, labai gera, tiktai pietuose nuo Gardino žemė prie smėlio ir ne tokia derlinga. Ir laukininkas, važiuodamas po Lietuvą, gali įsitikinti, jog čia visa kas: rugiai, kviečiai, miežiai, avižos, žirniukai, dobilai, bulvės, linai, žirniai uždera kuo geriausiai. O laukas čion anaiptol nėra taip išnaudojamas, kaip tatai būtų galima. Tiktai keliuose ruoštuose ūkininkauja tikrai pavyzdingai, ypač didesniuose dvaruose. Kitur gyvena ir pusėtinai, bet dar daugel guli tyrų, arba varo trilaukį ūkį, ir kas metai viena dirvonų dalis palieka pūdymu pasigulėti. Šalia to yra ir bendrų viso sodžiaus išvien valdomų laukų. Pasekmė visa to yra tokia, kad žemė tik pusę tiek teneša, kiek iš jos galėtų išrasti. Dar lietuvis sodietis nelabai tesistengia užsigyventi ištekliaus. Žemės nusausinimu beveik visai niekas nesirūpina.
Kada visame krašte atsiras geresniųjų kelių, tada be abejo ir mūsų ūkininkai turės daugiau galimybės pigiau gabenti savo prekes rinkosna, ir panorės gaminti daugiau visokių žemės produktų pardavimui. Karinė valdžia, jau ir savo tikslų dėlei, karo metu Lietuvoje yra įtaisiusi labai daug gerų kelių. Senuosius kelius, kuriuos čionai rado užėmusi tą kraštą, įniko sparčiai taisyti ir nutiesė daugel naujų kelių didžiajam susisiekimui. Pasibaigus rytuose karui, nors jau kariuomenės tikslams taip labai susisiekimo įmonių nebereikėjo, karinė vyresnybė vis dar dirbo naujų geležinkelių bei plentų ir šiaip kelių. Vienų mažųjų geležinkelių nutiesė keletą šimtų kilometrų. Pristatė apsčiai stočių ir vietų prekėms sukrauti palei geležinkelius. Vasaros keliai buvo kuo blogiausi. Vyresnybė rūpinosi, kiek įmanydama, visus tuos kelius ištaisyti. Per dumblynus nutiesė piltinių kelių, medinių gatvių, pataisė sugriuvusius tiltus bei vandens nuleidimus ir padarė naujų, kame buvo reikalinga, ir t.t.“

Misionierių vienuolyno tvenkiniai ir Užupio panorama 1916 m. (nuot. https://www.miestai.net)


Šaltinis: Kelionė per Lietuvą. (1918, Rugpjūčio 28). Dabartis (122), p. 1-2. [žiūrėta 2018-07-18] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23903&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23903&seqNr=2

1+