1918 m. rugpjūčio 3 d. | Mobilizacija Vilniuje 1914 metais

Dėl nuraminimo sakė, kad monopolius uždarė tiktai keletai dienų, per mobilizaciją. Mat niekas nemanė, kad tas ilgiau užsiliks. Uždraudimas degtinės kitus labiau užrūpino, negu pats karas, į kurį dar vis tikėti nenorėjo.

Buvo tai prieš ketvertą metų. Vilniaus laikraščiai pranešė trumpų, bet neramių žinių; ir prie kiekvienos tokios trumpos žinutės buvo ilgi paaiškinimai maždaug tokio turinio, kad visgi neįvyksiąs karas. Skaitytojai juokėsi ir manė, kad laikraščiai kas ką prasimanė tyliu varsto metu. Daugelis manė, kad Rusija, pralošusi karą su maža Japonija, nedrįs kištis į didį Europos karą, jau vien iš baimės, kad neiškiltų riaušės, revoliucija, kurios būtinai tikėjosi karo pradžioje. Kariuomenė vėl manė, jog 1912 metų Napoleono karo grįžtmečio [sukakties] didieji manevrai Vilniaus srityje, nebojant paviršutinio žibėjimo, buvę tokie nepavykę, jog apie karą negalima nė manyti. Tas pasitikėjimas buvo toks tvirtas, jog dar keletas dienų prieš karui iškilus, kada pasirodė mobilizacijos paskelbimas, daugumas tikėjo, kad tai toks beprasmis pagarsinimas.

Pradžioje mobilizacija tepalietė tiktai keleto metų atsarginius. Nebuvo vienaip mobilizuojama visa Rusija ir mobilizaciją skelbė išlipinėdami garsinimus. Laikraščiai Rusijos viduryje tylėjo, kad neprasiplatintų žinia, jog mobilizuotas paribis ir neiškiltų riaušių. Žmonės mobilizaciją sutiko dvejopai: kuriuos ji ragino, tie bandė visokiu būdu ištrūkti, ypačiai turtingieji, daugelis jų ir išsisuko. Tie dalykai paskui turėjo daug blogų pasekmių, ypačiai valdininkams ir gydytojams, kurie iš pradžių labai drąsiai elgėsi. Pradžia patenkino visus – valdininkai ėmė gražius pinigus (penki šimtai rublių buvo paprasta kaina) – nors išvaduotieji tikrai nežinojo, ar bus karas, bet atsargumas esąs ne pro šalį!

Kas link didžiosios visuomenės, kurią mobilizacija nepalietė, ta ne tiek bijojo karo ir jo išgąsčių – apie ką neturėjo tikro supratimo – kiek vidujinių riaušių pavojaus. Tas rūpesnis nebuvo be pagrindų; nes jau pirmą mobilizacijos dieną parėjo triukšmingų žinių: būriai plėšikų užpuolė degtinės monopolius ir plėšė dvarus. Bet veik padarė galą tiems piktadariams. Jų vadus patraukė teisman ir sušaudė; uždarė degtinės monopolių. Kada ta dar nebūta priemonė paplito po Rusiją, ypačiai miestuose sukilo didis neramumas. Prie [degtinės] monopolių susirinko tokios ilgos žmonių eilės, kokių nė paskui karo metais nebuvo matyti pas duonkepių krautuves ir maisto pardavyklas. Kiekvienas norėjo paskutinėje valandoje pasirūpinti to skanaus gėralo, su kuriuo jau kitą dieną varė baisų pelnininkavimą. Dėl nuraminimo sakė, kad monopolius uždarė tiktai keletai dienų, per mobilizaciją. Mat niekas nemanė, kad tas ilgiau užsiliks. Uždraudimas degtinės kitus labiau užrūpino, negu pats karas, į kurį dar vis tikėti nenorėjo.

Vyriausiu Vilniaus apskričio kariuomenės vadu tapo pramintas Rennenkampfas. Tas vyras buvo pagarsėjęs labai veikliu generolu, tūkstančius nekaltų beginklių žmonių davęs kazokams nuskandyti kare su kinais. Ir dabar jis norėjo parodyti savo veiklumą. Netrukus atsirado proga: tramvaju važiuojant, vienas valdininkas išgirdo, kaip žydas kitam sakė, kad esą pavojinga kariauti su vokiečiais, jie esą labai stiprūs. Valdininkas sustabdė tramvajų ir žydą nugabeno į policiją. Dar tą patį vakarą visur buvo išlipinti paskelbimai, kuriuose buvo aprašytas tas atsitikimas ir kad žydas vyriausiojo vado pasmerktas duoti 100 rykščių.

Po šito nepaprasto kilnaus įvykimo „tautininkai“ manė, kad laikas daryti apvaikštinėjimus. Popas ėjo priešakyje, paskui jį kuopa valdininkų, o paskui juos būrys gatvės vaikinų; rykaudami ir šaukdami ura, nuėjo į Bernardinų sodą, kur buvo koncertas. Jie nemokėjo įėjimo pinigų. Valandėlę paklausę muzikos, pareikalavo griežti rusų gimną ir tada ėjo į lenkų teatrą. Kaip tik teatro direktorius pamatė juos įsiveržiant į teatrą, greit nuleido uždangą. Įsiveržikai užėmė laisvas vietas, kiti stovėjo ir laukė. Laukė kokį ketvirtį valandos; bet kaip suprato, kad nieko nebus, tyliai vėl išėjo. Šalia teatro susistojo ir nuėjo pas gubernatoriaus namus. Išsivadino gubernatorių – tas turėjo jiems laikyti kalbą. Tuo ir pasibaigė apvaikštinėjimas.

Varšavoje tą dieną atsitiko didis sprogimas; laikraščiai, nieko pikto nemanydami, apie tai pranešė. Bet kariška gubernijos valdyba tą dalyką kitaip išsiaiškino: gal Varšava jau yra vokiečių paimta ir išsprogdinta. Visus laikraščius, kurie apie tai pranešė, anksti rytą užgynė pardavinėti.

Žinia apie karo paskelbimą parėjo vėlai nakčia ir laikraščiai vos tik galėjo suspėti ją įdėt. Todėl kitą rytą laikraščiai ilgais straipsniais dar vis tikrino, jog karas jokiu būdu neįvyksiąs, o paskutiniame puslapyje didelėmis, storomis raidėmis buvo atspaustas karo paskelbimas.

Šaltinis: Mobilizacija Vilniuje 1914 metais. (1918, Rugpjūčio 3. Dabartis (101), p. 3. [žiūrėta 2018-07-08] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23905&seqNr=3