1918 m. rugpjūčio 31 d. | Ignas Jurkūnas-Šeinius | Santarvė ir lietuvių klausimas

Santarvės laikraščiuose nuolatai išvedžioja, kad patsai Lietuvos sudarymas, Lietuvos Tarybos darbai ir visa, ką tik veikia lietuviai, tai esą „vokiečių sukimai, kad tik pakenkus Lenkijai”.

Santarvei lietuvių klausimo visai nėra. Jos valdovai savo kalbose dažnai mini lenkus, čekus-slovakus ir turkus-armėnus, bet nė vienu žodžiu neužsimena apie lietuvius, kurie randasi tokiame pat sunkiame padėjime, kaip ir kiti. Nesunku įspėti, kodėl ji taip elgiasi. Viena, santarvė teeina tiktai už tas tautas, kurios jei ne tuojau, tai bent ateityje ketina gausiai savo užtarytojams atsimokėti. Antra, santarvė nelabai nori remti mažųjų tautų, idant per tat nesusipykus su kuria didesniųjų tautų. Lietuvių tauta mažutė, todėl santarvė jų neužstoja, nes nesitiki iš to jokios sau naudos.

Sugniužus Rusijai, santarvės valdijos susijungė su lenkų diplomatais, kurie gyvena jų žemėse ir vykina savarankę lenkų politiką – tuo tikslu, idant įkūrus didžiulę Lenkiją su keliu į jūrą. Bet tam reikėtų išdalinti Prusiją. Negana to, lenkams kartu žada atiduoti ir Didžiąją bei Mažąją (vadinasi, Prūsų Lietuvą), kurią jie seniai troško pasiglemžti. Tokiu būdu lietuviškasis klausimas iš Rusijos klausimo virto vidujiniu būsimosios Lenkijos klausimu. Nusverti lietuvių klausimą Lenkijos naudai santarvei dar tuo palengvina, kad šitame sykyje galima remtis ir „tautų“ pamatu. Juk Lietuvoje gyvena keletas šimtų lenkų dvasios prisigėrusių dvarininkų, ir dalis miestiečių skaitosi lenkais. Iš prityrimo žinome, kaip lenkų statistika Lietuvą vis stengdavosi paversti gryna lenkų šalimi. Santarvės valdijose nė kiek nesirūpina šitos neteisybės paisyti, priešingai! Santarvės laikraščiuose nuolatai išvedžioja, kad patsai Lietuvos sudarymas, Lietuvos Tarybos darbai ir visa, ką tik veikia lietuviai, tai esą „vokiečių sukimai, kad tik pakenkus Lenkijai”.
Bet vienos Lietuvos lenkams dar nepakanka. Mat Gudijoje, Ukrainoje taipo jau gyvena po keletą tūkstančių lenkų, todėl lenkai reikalauja sau ir šitų šalių. Tada įsikursianti didžiulė Lenkija, kuri, padedama santarvės, galėsianti pavaduoti Rusiją, skaitysiantis santarvės šalininke ir ją remsianti. Kad šitoje antroje Rusijoje gyvens tautų, kurios vėliau troškusios atsivaduoti nuo Lenkijos, tatai santarvei, rodosi, nerūpi. Ta tikrenybė pasirodė ir tąsyk, kada anos valdijos sutiko jungtis su Rusija. Tokiame sykyje savaime susipranta, kad Lietuva privalo jungtis prie Vokietijos vyriausia kariuomenės sąjunga. Taipo susijungus, bus galima gintis nuo lenkų pasikėsinimų, kurie galėtų rasti paramos santarvės politikoje. Dėl tos priežasties santarvės laikraščiai su savo sėbrais neturi teisės pasmerkti lietuvių už tai, kad jie krypsta į vokiečių pusę.“

Prašome atkreipti domės į tai, kad šitie lietuvio pareiškimai yra paskelbti viename bešalės valdijos laikraštyje.


Šaltinis: Jurkūnas-Šeinius, I. (1918, Rugpjūčio 31). Santarvė ir lietuvių klausimas. Dabartis (125), p. 2. [žiūrėta 2018-07-18] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23907&seqNr=2

1+