1918 m. rugpjūčio 4 d. | Gegužinė Varkaliuose

Merginų nekurios buvo apsitaisiusios lietuviškais rūbais, vaikinai nešiojo prisisegę Lietuvos vyčiukus, nekurie nešiojo lietuviškas spalvas. Dainavo tautiškų dainų, žaidė žaislų ir rugpjūčio pavakario tylą pildė pilni jaunystės, energingi balsai.

Rugpjūčio 4 d. pas ūkininką Estreikį plungiečiai ir vietos jaunimas surengė gegužinę. Jaunimas pradėjo rinktis apie ketvirtą valandą, miestiečiai, kaip ir sodiečiai. Susirinkę išėjo į aukščiau minėto ūkininko lanką, kurios pakraštyje yra kalniukas, panašus į cukraus galvą, visas apaugęs medžiais. Kadangi jis ant to ūkininko žemės, tai ir vardą turi „Estreikio pilis“. Pirmiau, kada tebegyveno Plungėje kunigaikštis Oginskis, labai mėgdavęs tą vietą ir po medžioklės ar šiaip puotą keldavęs šitoje vietoje. Sukviesdavęs visus savo medėjus ir visaip vaišindavęs ir žaisdavę. Šaudydavo šautuvais, įsmeigdavę į žemę tam tikras, dailiai nudrožtas, ilgas kartis ir ragindavęs įlipti. Kas įlipęs, tas gaudavęs dovanų ar laikrodėlį, ar kitą kokią dovaną. Per tą pačią lanką linksmai vingiuoja upė Bobrungas. Toliaus ant dešiniojo Bobrungo kranto yra antras kalnas, gal kokius tris kart didesnis, vadinamas „Guldingos pilis“, nes tas sodžius, prie kurio priguli tas kalnas, vadinasi „Guldinga“ arba „Gondinga“. Apie tuos kalnus dar ir dabar žmonės pasakoja visokių „legendų“, būk tie kalnai esą milžinų rankomis supilti, būk gilumoj „Guldingos pilies“ esąs dvaras apipiltas ir tame dvare esą visokių brangenybių. Ir dabar žmonės ardami tą kalną atranda daug visokių senoviškų daiktų. Žinoma, toms žmonių „legendoms“ nėra ko tikėti. Toje vietoje, kur dabar yra ta graži lanka, senovėj turbūt buvo vandens ir didelės balos, todėl žmonės mano, kad mūsų prabočiai lietuviai ir buvo apsirinkę tą vietą sau apsiginti, gal ir tuos kalnus jie yra padidinę. Nes, kaip iš istorijos žinome, mūsų prabočiai tokias vietas mėgdavę už tai, kad priešui sunkiau būdavo prie jų prieiti. O gal ir iš kokios nors kitos gamtinės priežasties tie kalnai ten atsirado. Toje vietoje jaunimas linksminosi. Merginų nekurios buvo apsitaisiusios lietuviškais rūbais, vaikinai nešiojo prisisegę Lietuvos vyčiukus, nekurie nešiojo lietuviškas spalvas. Dainavo tautiškų dainų, žaidė žaislų ir rugpjūčio pavakario tylą pildė pilni jaunystės, energingi balsai. Gale, kada saulė baigė riedėti per dangaus skliautą ir rodė artinantis vakarą, tuomet ir mūsų jaunimas, traukdamas dainelę, parėjo į namus pas ūkininką. Čia taipgi linksminosi; buvo šokių, tautiškų žaislų ir dainų. Dar buvo ir skrajojama krasa. Po to, prisišokę ir prisilinksminę, linkėdami vieni kitiems gerai praleisti naktį, išsiskirstė namo.

Šaltinis: Gegužinė ant piliakalnio. (1918, Rugpjūčio 24). Dabartis (119), p. 3. [žiūrėta 2018-07-15] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23900&seqNr=3