1918 m. rugpjūčio 4 d. | Juozapas Gendrėnas | Daugiau broliškumo

Jei atsiras gerų vadovų, kurie rūpinsis varguolių padėjimu, tada ir tie patys ūkininkai labiau užjaus ir šelps, kiek kas galėdamas. Atgims juose ir broliškoji meilė ir užuojauta. Beveik vienintelė dabar kaimo inteligentija – kunigai, tat jų, kaipo dvasios vadovų, didžiausia priedermė eiti prie tų vargšų ir glausti prie savęs

Karas – tai sunkiausias kryžius visai žmonijai Dievo duotas. Tasai kryžius prispaudęs laiko ir mūsų Lietuvą-tėvynę ir jos vaikučius jau ketvirti metai. Bet žinome gerai, kad per kryžių – išganymas, per skausmus į garbę žengiame. Ir mus jau šiek tiek džiugina vilties žvaigždė, sklastosi ilgai laikę savo glėbyje tamsus rūkas ir palengvėl šalinasi nakties tamsa tautos aušrelei auštant.

Dievas laimins mūsų šalį ir jos žmones ir iš tų visų prispaudimų įžengsime į laisvą, nepriklausomą Lietuvą. Tik daugiau mums reikia broliškumo, meilės, vienybės. Tiesa, karas apsunkino visų luomų gyvenimą, bet užvis labiau tai mūsų brolių bežemių, darbininkų. Kaimo bežemiams gal ir lengviau būtų su pragyvenimu, kaip miesto beturčiams. Taip bent žiūrint iš šalies atrodo. Bet gyvendamas kaime, matai žmogus, kad ir jų nei kiek negeresnis likimas.

Dėlko? Lengvas į tai atsakymas. Jei mūsų kaimo ūkininkai turėtų daugiau supratimo, apsišvietimo ir broliškos meilės – žinia, kad tada tokio vargo nebūtų ir bežemiams. Dalykas toks. Ačiū Dievui, mūsų kraštas, Lietuva, yra ūkio šalis. Nors karo metu žymiai sumažėjo arklių ir kitų gyvulių, bet mūsų ūkininkų darbštumu ūkis per daug nenukrypo į šalį, taigi ir su duonele, Dievui laiminant, didelio vargo nėra. Užtektų ir beturčiams parduoti po saujelę. Bet čia, mūsų nelaimei, per tą karą prasidėjo didelis perkupčiavimas. Atvažiuoja į kaimą žydeliai ir moka, kiek tik prašo šeimininkas, tuo tarpu ateina mūsų brolis bežemis, tai su juo ūkininkas visai nesišneka, griežtai atsako neturįs pardavimui. Ar gi tai broliškai ir krikščioniškai?

Antroji yda – tai slaptas degtinės varymas, kuris labai prasiplatino Lietuvoje, ypačiai apie Panevėžį, Kauną ir po Žemaitiją. Tokie „bravarininkai“ moka brangiai už javus, nesiklausdami kainos pas šeimininką, bet tiesiog prašo duoti, o imti liepia, kiek nori pats pardavėjas. Štai kame didžiausia brangumo priežastis!

Užtatai nieko nuostabaus, kad mūsų bežemių žmonelių per daug apsunko gyvenimas, ypačiai nuo ankstyvo pavasario iki rugiapjūtės. Tuo tarpu perkupčiams visados geras laikas… Čia turėtų ateiti į pagalbą tokiems vargšams mūsų kaimo inteligentija, tverdama pašalpų draugijas, kurios yra vienintelis išgelbėjimas nuo bado mūsų beturčių žmonelių. Jei tokie komitetai arba pašalpų draugijos gali gyvuoti miestuose, tai jau kaime šimtą sykių geriau gyvuotų, nes čia iš visų pusių sąlygos tokiam darbui prieinamesnės.

Jei atsiras gerų vadovų, kurie rūpinsis varguolių padėjimu, tada ir tie patys ūkininkai labiau užjaus ir šelps, kiek kas galėdamas. Atgims juose ir broliškoji meilė ir užuojauta. Beveik vienintelė dabar kaimo inteligentija – kunigai, tat jų, kaipo dvasios vadovų, didžiausia priedermė eiti prie tų vargšų ir glausti prie savęs.

Tat į darbą, Dievo laiminami!

Vikonių Juozelis.

Šaltinis: Gendrėnas, J (1918, Rugpjūčio 4). Tėvynės sargas 28, p. 2. [žiūrėta 2018-08-02] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C10000258726?exId=45062&seqNr=2