1918 m. rugpjūčio 4 d. | Nevykusioji kelionė

Važiuojant pro Petrapilę ir Maskvą neišdrįsk pasirodyt su duona – tuojau lyg musės tave aplimpa ir vietos nebebus. Ir džiaukis, jei laimingai sveikas išliksi.

(Vaizdelis iš savo kareiviško likimo Rusijoje, laike jos betvarkės ir suirimo)

Jau prieš pat Naujuosius Metus (praėjusią žiemą), kuomet bolševikai paėmė valdžią Rusijoje ir liko padaryta karo pertrauka, dasigirdome, jog mūsų batalionai (stovintieji ant Murmano geležinkelio), kaip senosios dalys, išardyti ir atleisti namon, ligi jų prireiksią.

Nudžiugo tuom-kart mano draugai, kareiviai rusai, ir be kantrybės laukė tos valandos, kuomet juos atleis namon, tik nesidžiaugėm ir nedejavome mes, lietuviai, katrų namai ir tėvai buvo likę Lietuvoje, o Rusijoje nieko artimo neturėjom; mums buvo vis viena – likti ar važiuoti. Ant Trijų Karalių turėjome atiduoti savo darbus ir sargybas kitiems, o patys sėsti į traukinius dėl tolimos ir sunkios kelionės – kas namon, o mes kur akys veda. Sausio 6 d. (s. st.) savo tilto sargybą atidavėme į raudonosios gvardijos rankas, kuri mums, jauniems kareiviams, atrodė labai juokinga, nes sutverta iš laisvanorių (gaunančių mėnesiui po 200 rublių) senių ir vaikų, katrie gavę ginklus nemokėjo kaip su jais apsieiti, ir lyg kūdikiai su šautuvais pradėjo žaisti. Mes turėjome jiems tą žaislą užginti, kad neatsitiktų nelaimės. Sutvarkius dalyką, kur kam važiuoti, mes, trys draugai lietuviai, nutarėm važiuoti Kaukazan, į Tiflisą, tai buvo tolimiausioji, tuomlaik, mėnesinė kelionė, bet mus viliojo jos oras, nes čionais šiaurėje gana prišalome, ore apie 50 laipsnių šalčio, o dargi nesveikame klimate buvo būtinai reikalinga pakvėpuoti geresnio oro. Iš lengvo išsijudinome.

Pirmąsias dvi savaites buvom pertekę maisto dalykais; ypač sviestu, lašiniais, cukrum ir duona; tų daiktų turėjo lig sočiai, tik neaiškus buvo prieš akis mūsų kelias.

Susėdome į vagoną, kame važiavo vien žydai ir baltgudžiai; prie rusų netilpome, ir 9. 1. s. st. išvažiavome iš Ymandros stoties per sniegais užpustytą kelią, kame kasdieną nuvirsdavo traukiniai, bet mes pravažiavome laimingai.

Ant rytojaus privažiavome pajūrį (Kandalakšą), iš savo bataliono štabo gavome raštus ir ant trijų mėnesių (10.1 iki 10.4 š. m.) apleidome tas balas.

Privažiavę Petrozavodską, turėjome nuo savųjų pasilikti, nes vietoje nebuvome susyk visų reikalų atsilikę, viskas buvo baisiai supainiota, bet nors ir susivėlinom visą parą, laimingai likome. Petrozavodske su savo reikalais užbaigę, laiko turėjom ligi rytojaus traukinio, atsiminiau aplankyti savo brolį, kuris gulėjo to miesto ligoninėj. Ligoninė buvo toli, nė nežinojau kur, o buvau labai nuvargęs, tuomet tai nuėjau pas vežėją. Nuo stoties ligi ligoninės ir atgal vežėjas pareikalavo 20 rublių. Kaina gera, paprasta rusiškoji, bet reikalo spiriamas turėjai mokėti.

Aplankęs brolį laukiau traukinio, kuris atbėgo vakare, prisigrūdęs pilnas, o mūsų čia laukė daugybė, ėmė stumdytis, grūstis, lipa viens kitam per galvą; pilni laipteliai ir stogai net ant vagonų sudūrimo pasidėjo lentas ir sulipo, o sykį, įėjęs į vagoną, laukan nebeišlysi.
Traukiniai bėgioja, kada jiems patinka, kartais visai nebėga, o jeigu ir ateina, tai pilniausias, nė uodas snapą neįkištų, ir nenoromis turi pulti kitiems ant galvos, nes kitokiu būdu niekaip neišvažiuosi, visada ta pati istorija.

Mūsų kareivių buvo 25, susigrūdome į II-ąją klasę, nors ir ji buvo pilnas, o užėjus mūsų daugybei, tiesa, sutilpome, bet suprantama, koks ten pasidarė ankštumas. Negalima buvo net stovėti, ir stovint griūna vienas ant kito, neištraukdami suspaustų kojų, kurios nutirpsta, kad nebejauti. O norint lauk išeiti, turi kabintis apkrautomis lentynomis ir geležiais, arba geriau lipti per kitų pečius ir kupras, tik nuleidžia galvą, kad ant jos neužliptum, o už pečius nieko nesako.. Dasikopus [iki] durų negalima nė praverti, daryk ką nori. O ta kamšatis visur: pradedant nuo priekinių vagonų, baigiant I-ąja klase. Taip važiavome visą naktį, ligi Petrapilės, 500 varstų; nuvargome pikčiau rugpjūtės. Petrapilėje, persėdant ant Maskvos, vėl ta pati istorija, o davažiavus Maskvą dar pikčiau, nes prisiėjo važiuoti jau priekiniuose ir gyvulių traukiniuose, kame per susigrūdimą nei mėšlų negalima išsisaugoti, katrų pilnas vagonas. Susitepi patsai ir daiktus…

Važiuojant pro Petrapilę ir Maskvą neišdrįsk pasirodyt su duona – tuojau lyg musės tave aplimpa ir vietos nebebus. Ir džiaukis, jei laimingai sveikas išliksi. Maskvoje ant stoties išlipome, nes reikėjo persėsti ant kito kelio, bet paklausus geležinkeliečių ir kelionės bilietų išdavėjų, ant kokio kelio reikia mums sėsti norint nuvažiuoti Tiflisan, bet kaip pikta pasidarė, jog gavau atsakymą – nežinau, o patsai geležinkelių žemėlapio neturėjau, idant nereikėtų kitų klausinėti; dykynėse negalėjau gauti. Kelias dabar nežinomas. Jie man patarė sėsti ant Riazaniaus, jis, girdi, tuojau eisiąs.
Mes pasiėmę savo ryšulius, nors ir tolokai, bet traukėme tos stoties linkui, žiūrėdami kur žmonės eina. Pas stotį stovėjo pilnas prigrūstas prekių traukinys, į kurį vos įlindome. Šalta lyg girioj. Išvažiavimas paskirtas antrą valandą po pietų, bet išvažiavome jau po keturių, vien tik girdėdami keiksmo žodžius, „buržuja“, ir kitokius, važiuoji be kantrybės.

Riazaniuje reikėjo išlipti persėsti ant Kozlovos, o norėjome dar užvažiuoti pasižiūrėti Voronežan. Žiūrime, keletą vyžuotų rusų sodiečių įkišę konduktoriams keletą rublių prašo tuščio vagono. Sodiečiai buvo su maišais ir užsimąstę, nes tai važiavo slaptai iš badaujančių gubernijų duonos pirkti Sibiran ir Kazokijon, bet raudonoji gvardija tai pamačiusi atiminėja, bet nors po du pūdu šiaip-taip vis parsigabena, nors kartais ir prakiša raudoniesiems pastebėjus. Keblumo ir vargo nemaža. Nors ir tuos du pūdu, bet turi pervežti kartais keletą šimtų kilometrų tarp kratos ir priežiūros. Nenuostabu, kad toksai ir brangumas. Ten gaunama pūdas miltų mažiaus per 20 rublių, bet čionais parsivežus, jau tasai pats pūdas kainuoja su viršum šimtą rublių. Nemaža yra tame amate ir kontrabandos nešėjų, kur dėl pirkliavimo vežioja po kokius du pūdus, bet pelnas jam išeina geras.Pasitaikė sutikti tą prekybą varančių ir lietuvių, kurie net keliuose miestuose turi butus nusisamdę, idant lengviau būtų prekiauti ir mažiau pastebėtų raudonoji gvardija.

Maskva 1918 m.

Šaltinis: Nevykusioji kelionė. (1918, Rugpjūčio 4). Dabartis (102), p. 3. [žiūrėta 2018-07-13] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23908&seqNr=3