1918 m. rugpjūčio 6 d. | Monarchija ar respublika?

Visų pirma, ir senovės lietuvių valdiją valdė karaliai, per kuriuos ji tapo didi ir galinga. Žinia, jog tuomet buvo kitokios sąlygos, negu dabar; bet vis svarbu, kad Lietuvą ir pavidalu primegztume prie anos didžios Lietuvos gadynės.

Vienas gerbiamas lietuvių politikas atsiuntė straipsnį, kuriame jis išdėsto, kokia valdijos forma Lietuvai būtų geriausia: monarchinė ar respubliška. Arba kitais žodžiais: ar Lietuvai būtų geriau karalius, ar prezidentas. Tas politikas tvirtina, jog lietuvių tautos dauguma, ypačiai „krikščionys demokratai“ (sulig jų vardo), reikalauja monarchinės valdijos formos; gi kairieji – respublikos, ir eina už tai, kas esą pastebima, ypač Suvalkų srityje. Tas politikas ypatingai tai pamatuodamas prirodinėja, jog Lietuvai tegalima esą teikti tik monarchinę valdžią, gi respublika jai būsianti labai kenksminga.

„Visų pirma, ir senovės lietuvių valdiją valdė karaliai, per kuriuos ji tapo didi ir galinga. Žinia, jog tuomet buvo kitokios sąlygos, negu dabar; bet vis svarbu, kad Lietuvą ir pavidalu primegztume prie anos didžios Lietuvos gadynės.

Šiandien Lietuvoje sąlygos tokios, jog būtinai jai reikia stiprios rankos, kuri išlaikytų tvarką tautybėse ir partijų mišinyje. Didžlaukių luomas Lietuvoje yra sulenkėjęs. Rytuose lietuvių tautos dalis yra virtusi gudais. Didžios tautos dalys, priėmusios lenkų kalbą, paliovė lietuviškai maniusios. Miestai ir miesteliai kupini žydų. Kairiosios partijos kenksmingomis savo teorijomis sumaišo tūlų žmonių galvas. Dėl to šitame sumišime reikia asmens, kuris stovėtų aukščiau tautybių ir aukščiau partijų. Tokis tegali būti tiktai karalius. Jis vienas tegalės ir tesugebės valdyti atskirų tautybių ir partijų siekimus, nesuderinamus su visuomenės gerove, ir sujungti vienybėn visas jėgas atgaivinti kraštui.

Pažvelkime tiktai į vaizdą, kuris atsirastų, jei Lietuva taptų respublika. Kas ketveri ar penkeri metai reikėtų rinkti prezidentas. Kiek tokis rinkimas sukels kivirčų, ypač politikos žvilgsniu dar nevisai subrendusioje tautoje, kokie tebėra lietuviai – to visiškai nė negalima užmatyti. Tautybių kivirčai kas kartas didėtų ir savitarpinę neapykantą uždegtų karšta liepsna. Dėl to lietuvių politikos siekimas turi būti šitų kivirčų išvengti ir santaikoje gyventi su kitomis tautybėmis. Žinia, jog ir renkant į seimą bus šitokių kivirčų, bet jau jie vis nebus tokie aštrūs. O čia lengviau jų ir išvengti, gal įvedus proporcionalį rinkimą. Bet išrinkus prezidentą, jis visų pirma privalėtų apsipažinti su savo užduotimis. Paprastai, išrinkus naują prezidentą, stoja ir kiti ministerijai. Kol naujasis prezidentas esti neįsidirbęs, politika esti rami. Bet valdijai tatai nenaudinga. Kada pagalios gali pradėti gerai dirbti, tai tiek paties prezidento, tiek jo įtakoje esančiojo kabineto rankos esti surištos atsižvelgimu į jų rinkėjus; jis negali kaip reikiant remtis vien tik valdijos gerovės dėsniais.

Jei, pavyzdžiui, prezidentu taptų lenkas arba žydas – o tatai labai greitai galėtų įvykti – tai jisai stengtųsi vykinti lenkų arba žydų reikalavimus. Pagalvoki, žmogau, kaip tai pasidarytų, jei lietuvių valdijoje vadovautų lenkas arba žydas! Tada jau lietuviai nebebūtų šeimininkai savo namuose. Tiesa, valdijos įstatuose galėtų būti nuostatas, reikalaująs, jog prezidentas visados turi būti lietuvis. Gerai, bet tada beveik tikrai galima pasakyti, jog žydai ir lenkai savo balsus atiduos amžinai nepatenkinamiesiems, vadinasi, socialistams. Lietuvos prezidentas socialistas, žinia, stengtųsi įvykinti socialistų programą, kuri reikalauja atėmimo žemės ir kitų turtų ir pavertimo jų visuomenės nuosavybe. Socialistų programa reikalauja ir slėgimo krikščionių tikybos, ką ketina įvykinti atskyrimu bažnyčios nuo valdijos; paskui jie stengtųsi iš mokyklų pašalinti tikybos pamokas ir t.t. Kad tam nereikia duoti įvykti, visų pirma parodo atsitikimai Rusijoje, o paskui ir Fransijos respublikos priešingumas bažnyčiai.

Gal kas sakys: jei tas prezidentas netikęs, tai išbėgus jo prezidentavimo laikui galima išrinkti kitas, ko nebūtų galima padaryti, jei būtų monarchas. Pasakysime keletą žodžių. Jei vienas prezidentas buvo netikęs, tai pridirbtų jo jeibių jo įpėdinis pataisyti negalės.

Tam pataisymui reikės daug metų, kartais bus dargi visai nebegalima pataisyti. O kas gali būti gero valdijoje, jei jos valdymas nuolatai svyruos šen bei ten? Juk Lietuva tai ne vaikų augykla, kame šiandien galima žaisti šitas, rytoj kitas žaislas. Ji taipo jau ne bandomasis kambarys visokioms teorijoms mėginti. Karalius nenorės remti tokių svyravimų, jisai nė neis išvien su kuria atskira grupe. Karaliui terūpės tiktai vidutinė valdijos gerovė, karaliai visados eina viduriniu keliu. Todėl jo vadovybė ir negalės būti tokia netobula, kaip kokio prezidento, kuris laikysis kraštutinės pakraipos.

Tatai tebuvo tiktai keletas vyriausių punktų, kurie reikėtų laikytis, renkantis krašto valdymo formą. Jei iš Lietuvos turi išeiti tokia valdija, kokios geidžia kiekvienas lietuvis, tai šitam kraštui tetinka tiktai monarchinės valdijos įstatymai. Ką skiriasi kitos tautos, tatai lietuviams gali būti vis tiek. Lietuvos sąlygos yra ypatingos, ir galima sakyti būtų nusižudymas, jeigu kas kita, o ne šitos aplinkybės spręstų tokį svarbų klausimą, kokis yra valdijos valdymosi, taigi jos įstatymų klausimas.


Šaltinis: Monarchija ar respublika? (1918, Rugpjūčio 6). Dabartis (103), p. 1-2. [žiūrėta 2018-07-13] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23909&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23909&seqNr=2