1918 m. rugpjūčio 7 d. | Jurbarkas

Riceriai Jurgis ir Jonas, broliai, norėję su savo kareiviais sustoti šalia Nemuno. Jurgis išsirinkęs kalną kairiajame Justros upės krante, ir tenai įsikūrė tvirtovę. Tas kalnas dar ir šiandien yra graži padairos vieta, jos vardas Višpilė.

Jurbarkas yra sena ir svarbi nausėdija Lietuvoje. Pasaka seka jį esant įsteigtą Lietuvos-teotonų karo gadynėje. Riceriai Jurgis ir Jonas, broliai, norėję su savo kareiviais sustoti šalia Nemuno. Jurgis išsirinkęs kalną kairiajame Justros upės krante, ir tenai įsikūrė tvirtovę. Tas kalnas dar ir šiandien yra graži padairos vieta, jos vardas Višpilė; iš čia galima matyti toli visa Jurbarko keleto kilometrų apylinkė. Jurgio brolis Jonas persikėlė kiton Nemuno pusėn ir pastatė Jonapolį toje vietoje, kur dabar yra Sudargų miestelis. Kiek ta pasaka teisinga, šiandien sunku ištirti, bet yra tikra, kad kryžiuočiai 1201 ir 1227 metais ten kovojo. Jau pirma, būtent XI metašimtyje, Jurbarkas minimas kaipo kunigaikščio Gimbuto ir jo sūnaus Montvilo sostinė.

Sulig kitais padavimais, Jurbarkas jau stovėjęs prieš kryžiuočių mūšį su lietuviais, tada dar stabmeldžiais. 1775 metais Jurbarkas su visais apylinkės sodžiais prigulėjo Lietuvos kunigaikštystės raštininkui Ignotui Potockiui. 1795 metais jis teko Rusijai, tuomet carienė Katerina II rūpinosi ten įvesti rusų gaivalą. Tas darbas tapo pavestas kunigaikščiui Platonui Aleksandrovičiui Zubovui. Užtatai tapo jam pažadėta jį padaryti Jurbarko viršininku; 1804 metais caras Aleksandras I tikrai išpildė savo pažadą – Jurbarko viršininkystė liko Zubovų paveldima nuosavybe, bet jau 1841 metais valdžia iš jo įpėdinių atpirko tą viršininkystę ir 1845 metais ją su majorato teisėmis atidavė kunigaikščiui Ilarijonui Vasiljevičiui Vosilčikovui, kaipo dovaną už ilgą tarnavimą. Tais laikais prie Jurbarko prigulėjo ir Tauragės dvaras.

Po kunigaikščio mirties tas dvaras tapo padalintas į dvi dalis: Jurbarką paveldėjo jo sūnus iš pirmosios santuokos, general-majoras Ilarijonas Ilarijonovičius, Tauragė gi teko kolegijos patarėjui Aleksandrui Ilarijonovičiui Vosilčikovui, gimusiam iš antrosios pačios. Skolos tapo padalintos ant abiejų dalių. Pagalios broliai sutarė skolas uždėti vien Jurbarko dvarui. Tada metė burtus ir Jurbarko dvaras teko Ilarijonui Ilarijonovičiui. Iš dvaro pajamos buvo labai mažos už tai, kad lig aštuoniasdešimtų metų tapo blogai apgyventos. Tiktai Kurnosovo majorato valdytojas rimtai pradėjo gerimti žemės ir girios ūkį; per tai metinės pajamos pakilo iki 50 000 rublių.

Jurbarkas prieš šimtą metų. (nuot. https://www.miestai.net/forumas/forum/bendrosios-diskusijos/miestai-ir-architekt%C5%ABra/miest%C5%B3-architekt%C5%ABros-raida/13157-jurbarkas-senose-nuotraukose)


Šaltinis: Jurbarkas. (1918, Rugpjūčio 7). Dabartis (104), p. 3. [žiūrėta 2018-07-13]. Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23910&seqNr=3

3+