1918 m. rugpjūčio 7 d. | Praktikos darbas

Atminkime, jog mes prieš Vokietiją tai tarsi pelė prieš dramblį, ir jei kas dar nemato, jog Vokietijos ir Lietuvos reikalai dabar bendri, tas jau iš vieno to pajėgų taikiaus gali įsitikinti, jog mes tegalime gyventi tik su Vokietija, o ne prieš ją.

Iš lietuvių pusės rašo „Dabarčiai“:

„Vokietijos vyriausybės atstovai jau kiek kartų yra pareiškę, jog sudaryti Lietuvos valdžią tegalės tik labai iš lėto, priimant vis daugiau ir daugiau lietuvių į dabartinę Lietuvos vokiečių valdžią, kad tokiu būdu pripratinus lietuvius-teoretikus prie valdymo praktikos darbo ir kad taip užtikrinus Lietuvai tolesnį ramų plėtojimąsi ir tvarką.

Rodosi, kas gali būti geriau ir protingiau, jei nepasinaudoti tuo vokiečių pasiūlijimu? Kun. J. Tumas „Liet. Aide“ grįžtantiems lietuviams inteligentams, mokytojams ar įvairiems raštinės darbininkams duoda labai pigų patarimą: meldžiamieji, sako, niekis, kad jūs per rašymą ir mokytojavimą daugiau nieko nemokate ir jokių kapitalų neturite – panorėkite, ir tuojau susitversite nepriklausomą buitį, kaip mes, tautos vadovai, panorėjome, ir štai jau turime nepriklausomą valdiją! Kunigui, turinčiam užtikrintą duoną, lengva juoktis iš vargo mūsų skurstančių plunksnos darbininkų. Ar nebūtų geriau, jeigu mūsų vadovai, užuot kažin ką veikę už akių vokiečių valdžios ir tuo žadinę vokiečiuose nepasitikėjimą mumis, stengtųsi taip elgtis, kad vokiečiai dar labiau mumis pasitikėtų ir su pasitikėjimu priimtų grįžtančius mūsų inteligentus į įvairias raštines, žemesnes valdymo įstaigas, paštą, geležinkelius ir kad geriausieji pasaulyje organizatoriai pripratintų mus prie valdymo darbo? Vokietijai dabar reikalingas kiekvienas žmogus, todėl ji noromis uždėtų, kiek galėdama, daugiau Lietuvos valdymo naštos ant mūsų pečių, žinoma, jeigu tiktai jie galėtų pilnai pasitikėti mumis ir jeigu mes pakankamai mokėtumėm jų kalbos.
Atminkime, jog mes prieš Vokietiją tai tarsi pelė prieš dramblį, ir jei kas dar nemato, jog Vokietijos ir Lietuvos reikalai dabar bendri, tas jau iš vieno to pajėgų taikiaus gali įsitikinti, jog mes tegalime gyventi tik su Vokietija, o ne prieš ją. Jeigu mūsų vadovai tuo gerai persiimtų ir taip atpatinkamai elgdamiesi įgytų pilną Vokietijos pasitikėjimą, tad ne tiktai greitai rastų darbo grįžtantieji inteligentai, bet ir mūsų liaudžiai būtų daug naudos, pav., kada vėliau po vokiečių priežiūra susidarytų stipri mūsų policija, kuri galėtų apginti mūsų sodžius nuo įvairių banditų.

Todėl šalin sapnus! Elkimės taip, kad tuoj galėtumėm pradėti tarnauti Lietuvai praktikos darbu.

Šaltinis: Praktikos darbas. (1918, Rugpjūčio 7). Dabartis (104), p. 1. [žiūrėta 2018-07-13]. Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23910&seqNr=1