1918 m. rugpjūčio 8 d. | Bolševizmo pavojus Lietuvoje

Sodietis dar neišmoko gerai samprotauti – jis veizi tik į dabartį ir jos mastu matuoja visa ką, visai neatsižvelgdamas į negeistinas pasekmes.

Tuo klausimu šiandien yra ne vienas susirūpinęs. Tie, kurie budriai veizi į Lietuvos dabartį ir ateitį, kuriems tikrai rūpi giedra krašto ir tautos gerovė, nepraleidžia progos ir klauso, kaip plaka Lietuvos širdis. Ar neužsikrėtusi ji kokių pavojingų karštinių nuodais. Dauguma budrių tautos ramybės ir gražios jos ateities vykintojų ir uolių gynėjų nuo audrų yra įsitikinę, kad pragaištingas bolševizmas Lietuvai visai negresia. Tą savo ultra optimistišką įsitikinimą tie meilės akimis žiūrintieji į tėvynę žmonės remia tuo, kad mūsų krašto gyventojai šventai gerbia nuosavybę, ir todėl bolševizmas, iš principo nepripažįstąs nuosavybės, nerasiąs čia vietos.

Kas kita, girdi, Rusijoje. Ten žemės nuosavybės branginimas nebuvo dar sustiprėjęs, nes Rusijoje tikri žemės savininkai tebuvo tiktai dvarininkai, sodiečiai gi laikėsi kitų įstatų: žemė prigulėjusi valsčiui, kuris žemdirbius savo nuožiūra galėjęs kilnoti iš ūkės į ūkį. Čia yra dalis tiesos. Bet nereikia užsimerkti per daug ir tyčia nematyti. Ir Rusijoje sodiečiai mokėjo branginti savo sermėgą ir šią valandą valdomąjį žemės sklypą, bet su pavydu veizėjo į valdantį neapmatomus plotus, ir brangius rūbus vilkintį turtininką, ir… progai atėjus – sodietis virto plėšiku: bolševikų partijos kurstomas, jis gatvėse kraustė turtingesnio kišenes, atiminėjo brangesnius daiktus, vilko dargi geresnius rūbus, griovė dvarus, kurių nė pats neapžioja, nė savininkui negrąžina. Ir pilną javų Rusiją pavertė badaujančia šalimi, ir šiandien pats alkanas žiūri, kas bus ryt: ar tie neapsėti plotai, neapregimi dirvonai teks jam, ar jis, atėjus atmainoms, už tai neatsakys suvytusia savo oda.

Rusijos sodietis tegerbė tiktai jam prigulinčiąją nuosavybę; bet turtingesniojo nuosavybės jis nebrangino; todėl lengva buvo jį pastūmėti šių dienų suiriman. Žinoma, galutiniojo bolševizmo tikslo tenai nesupranta.

O kaip yra Lietuvoje?

Tiesa, lietuviai aiškiau supranta nuosavybės reikšmę, negu tai buvo Rusijoje. Lietuvis už žemės sprindį galvą guldo. Bet kaip jis veizi į dvarą, tai sunku šiandien atsakyti. Savo žemės lietuvis ūkininkas neperleis nė kaimynui, nė mažažemiui, jis gins ją iš paskutinos; bet ar jis tomis pat akimis veizi į gretimus didelius dvarų plotus, sunku tatai manyti.

Privatiniai su sodiečiais pasikalbėjimai liudija, kad jųjų širdyje besislepiasi nepasitenkinimas dvaru. Kai kurie mano, kad tai yra baudžiavų liekanos. Netiesa. Lietuvis yra atlaidus sulig patarlės „kas buvo, tai pražuvo“. Nepasitenkinimo priežastis glūdi kitur. Nurodysiu tai, ką esu patyręs pats daug metų begyvendamas su sodiečiais ir besekdamas jų samprotavimus.

1. Sodiečiai šnairai veizi į dvarą dėl to, kad Lietuvos dvaras yra kažin kokia sala plačioje Lietuvos žemėje. Jis niekuomet su sodiečiu nesijungė, jam nieko nepadėjo. Pasisavinęs Varšavos kalbą ir kultūrą, dvaras veizėjo į sodietį su paniekinimu, išdidžiai vadindavo jį „chlopu“. Su maža išimtimi dvarininkai nenorėdavo paduoti sodiečiui rankas ir padėti jam pakilti kultūroje. Dvaras išrodydavo, kad jis bus didžiausias Lietuvos geradarys, jei čia paskleis lenkiškąją kalbą. To dauguma dvarininkų visai nė neslėpdavo, ir savo siekimus išreikšdavo visu savo gyvenimu namie ir svetur. Nors iš palengvo, bet vis augo lietuvio sodiečio sąmonė, ir jis pamatė, kad jo dvarininkas, kultūrinis ir ekonominis jo apylinkės vadas jam svetimas, ir kad dvarininkas, atsiėmęs iš sodiečio žemės išpirkimo pinigus (vykupą) nebeturi su juo nieko bendra, kad jis svetimų reikalų vykintojas. Ilgainiui tatai išauklėjo tarp lietuvių sodiečių nors ir nebalsią mintį, kad tokios rūšies dvarininkas yra mūsų kraštui kaip ir nereikalingas.

2. Dvarininkai Lietuvoje nepildė jokių to krašto gyventojų (piliečių) pareigų, nepadėjo sodiečiui nešti užkrautas jam naštas; už tai sodiečiai tyliai, o kartais ir balsiai parūgodavo, o 1905 metais viešai reikalavo, kad pilietiškomis pareigomis ir teisėmis dvaras būtų lygus su kiekvienu žemės savininku. Tuo tarpu mūsų dvarininkai, sekdami dvarininkus rusus, to nenorėjo nė girdėti, ir taipo sodiečių pasitikėjimo dar labiau nustojo.

3. Kame ne kame dvarininkai erzino sodiečius servitutais ir įkyrėjo jiems visokiomis bylomis.

Tie trys svarbiausieji punktai tebėra ligi šiol lyg kokia siena, kuri skiria sodietį nuo dvaro.

Sodietis dar neišmoko gerai samprotauti – jis veizi tik į dabartį ir jos mastu matuoja visa ką, visai neatsižvelgdamas į negeistinas pasekmes. Ne kas daugiau verčia sodiečius per šiokius tokius susirinkimus padaryti tokių keistų nusprendimų, kad viršaus per 100 dešimtinių žemės viena šeimyna neprivalo valdyti. Tokie nusprendimai nėra pamatuoti žemės reikalingųjų pageidavimais, o tiesiog taip sprendžia sodietis, vadovaudamasis ligi šiol buvusiu dvaro įkyrumu ir nenaudingumu jo kitiems luomams.

Turėdami tatai omenyje, pažindami silpnąją sodiečių pusę, nelemtieji netvarkos apaštalai vietomis gali sukelti suirutę. Tai gali jiems kur ne kur pasisekti todėlei, kad galutinio savo siekimo jie nepasako. Jie nesisako norį visą žemę su visais jos turtais socializuoti, tai yra sumesti viską į socialistiškos valdžios gerklę, ir visus piliečius paversti vergais, priklausomais vergais tos valdžios malonės visokiu žvilgsniu. Ne, jie skelbia visai ką kitą: „imk iš turtingesnio, ką gali, bet savo niekam neužleisk.“ Tokia apgauli socialistų bei bolševikų propaganda pasisekė pas mus taip, kad, kaip esu patyręs, kai kuriuose dvaruose kumečiai jau svajoja apie dvaro žemės pasidalinimą.

Ne be apetito veizi į tai kame ne kame ir mažlaukiai ūkininkai. Iš Breslavo (Ežerėnų arba Novoaleksandrovsko apskr.) praneša, kad ten prieš užeinant vokiečiams, bolševikų manifestas dideliai patikęs. Tiesa, sodiečiai savo nuosavybe nesidalino, bet grafo Pliaterio dvarus tai ūmai laižyte sulaižė, nepalikdami beveik nieko iš kilnojamojo turto.

Taigi negalime ramiai sakyti, kad pas mus negeistinos srovės niekame negali rasti sau dirbos. Tokis optimizmas gali skaudžiai užvilti.

Po plačią Lietuvos padangę pasklido įvairių gaujų, mintančių plėšimais. Jas gyventojai vadina „bolševikais“. Gal jie ir ne be reikalo toms gaujoms davė tokį vardą, nes ir bolševikai tik tuo ir teužsiima. Bet tos mūsų krašto gaujos neturi jokios organizacijos, nė programos; jos eina tik plėšti. Bet negalima būti tikram, kad jos netaps pavojingesnės. Nereikia slėpti, kad Rusijos bolševikai dideliai norėtų ir pas mus sukelti jau ūžiančią audrą. Grįžtantieji iš Rusijos tikrina, jog kai kurie mūsų tautiečiai atsiveža iš ten, iš bolševikų partijos dargi nemažai pinigų, kad jais čia padarius suirutę. Mūsų šalis jais bjaurisi, purtosi, anaiptol nenori to nė girdėti. Bet yra ir pas mus jiems pritariančių pavienių asmenų, o vietomis dargi įžymesnių kuopelių, kurios nesugebėdamos permanyti, kokios to viso bus pasekmės, aklai seka paskui gražius žodelius, paskui malonius pažadėjimus.

Tą vietomis matome, ir būtų nuodėmė į tai mostelėti ranka ir pasakyti: „labai tai man“. Visuomenės snaudulys gali jai suruošti skaudų pabudimą.

Negeistinos srovės visuomenėje – tai lyg nelemtos votys ant kūno. Visiško sveiko kūno votys neišbers. Taipo jau neprigis ir neapsireikš opų, kenksmingų srovių tokioje visuomenėje, kame visai normalis jos gyvenimas. Kadangi pas mus tokios srovės šen bei ten randa prielankaus atgarsio, dargi gresia ramybei, tai aišku, kad pas mus yra kas taisytina, kad turime apsižvelgti aplinkui ir vis tai, kas gali būti penas kenksmingųjų srovių bakterijoms pašalinti. Mano numanymu tatai įvykinti pasiseks tik tada, kuomet bus įvykinti šitie štai daiktai;

Luomų teisių ir pareigų sulyginimas.

Darbininkų būvio, kiek tik tai galima, pagerinimas.

Visų santykių, tiek tautinių, tiek ekonominių, ant krikščioniškos doros ir teisybės pamatų, nustatymas.

Tai ištrenktų įnagį iš negeistino priešo, audros kalėjo nagų, ir susičiauptų platūs ir pražūtingi pavojaus nasrai.

Kaimas Trakų apskrityje. Apie 1918 m.


Šaltinis: Bolševizmo pavojus Lietuvoje. (1918, Rugpjūčio 8). Dabartis (105), p. 1-2. [žiūrėta 2018-07-13] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23911&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23911&seqNr=2

3+