1918 m. rugpjūtis | Dėlko mes turime blaivybę

Blaivybė su girtybe yra du taip viens kitam priešingu dalyku kaip kirvis su akmeniu. Kaip kad su kirviu negali tašyti akmens, taip su blaivybe negali krūvon sueiti arba sulyginti girtybę. Kur pilnoji blaivybe įeina, iš ten girtybė kuo greičiausia turi išsinešti.

Blaivybė su girtybe yra du taip viens kitam priešingu dalyku kaip kirvis su akmeniu. Kaip kad su kirviu negali tašyti akmens, taip su blaivybe negali krūvon sueiti arba sulyginti girtybę. Kur pilnoji blaivybe įeina, iš ten girtybė kuo greičiausia turi išsinešti. Kokią tai jtekmę blaivybė ir girtybė į žmonija padaro Blaivybės jtekmė ir pasekmės žmonijoj pasilieka šitokios — į kurią šeimyną arba tautą Blaivybe įeina, toje šeimynoje arba tautoje užviešpatauja didžiausia ramybė. Ten pranyksta barniai, keiksmai ir visokis skurdas. Ten užviešpatauja tikroji meilė tarp pačios ir vyro, tarp vaiku ir meilė tėvu prie vaikų bei vaikų prie tėvų. Ten apšvieta, mokslas ir gražus pasikalbėjimai randa vieta. Ten žydi ramybe tartum kokis darželis pilnas visokeriopų spalvų gėlių žiedų, visi garbina savo Sutvertoją kaip kad to gėlyno gėlės milijonais visokeriopų spalvų lapelių, žiedelių ir kvepėjimu palyti žmogišką širdį ir pakelia jo protą prie Aukščiausiojo, nuo kurio viskas paeina ir tik Jam vienam viskas priklauso.
Tos gėlelės yra surėdymas Dievo dėl žmogaus, ydant žmogus atmintų bei pamintytų apie begalinę meilę, išmintį ir grožybę savo paties ir to visų sutvertų daiktų.
Priešingai, kur įeina girtybė—ten jleidžia šaknis ir užviešpatauja barniai, keiksmai, neapykanta, nelaimės ir didžiausis skurdas. Žmogus girtuoklis negali apturėti šviesos, negali pasiekti mokslo, nes jo protą pavergia kūno gyvuliškumas; jis negali pažinti viso to kass yra gera, šventa, naudinga, malonu žmonijai ir Dievui patinkama. Tokis žmogus negali dorai kaip jam pridera gyventi; kaip protingam sutvėrimui ant žemės — valdonui visu kitų Dievo tvarinių.
Prisižiurėkime alkolio aukai, girtam žmogui — pastudijuokime jį… į ką jis panašus? Ar į protingą visų šios žemės Dievo tvariniu valdoną? Visai ne! Jis nei tiek neturi proto kiek tas neprotingas gyvulėlis arklys. Nes arklys turi saiką kiek gerti, nors jis ir neprotingas yra gyvulėlis; privesk jį prie upės ir žiūrėk kiek jis gers. Atsigers kiek jam palaikymui gyvybės ir troškulio pašalinimu reikalinga. Nors ir plaktum, muštum jis daugiau negers. O žmogus, tas protingas sutvėrimas, geria tiek, kad jau nebežino nei ką daro, nei kur tas gėrimas telpa. Begerdamas pargriūna – rankose nei tiek neturi spekos, kad galėtų išlaikyti stiklinę su alkoliu. Jeigu kas jam prie lūpų prikištų alaus ar deginės stiklą, jis pargriuvęs gertų.
Taigi matote, gerbiami skaitytojai, dėlko mes turime Blaivybę platinti. Jeigu nenorite tikėti kas čia pasakyta – pastudijuokite girtuoklį žmogų – persitikrinsite, kad taip tikrai yra.

Tautos rytas. 1918 m. Nr. 8, p. 13.


Šaltinis: Vaitukaitis, A (1918, Rugpjūtis). Dėlko mes turime blaivybę. Tautos rytas 8 (35), p. 5-6. [žiūrėta 2018-08-02] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003842697?exId=34321&seqNr=5;http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003842697?exId=34321&seqNr=6

4+