1918 m. rugpjūtis | Kas kaltas?

Jeigu norime, kad užaugę vaikai būtų geri žmonės — ne girtuokliai, jeigu norime ant senatvės savo žilą galvą priglausti po savo sūnaus ar dukters stogu — nepratinkime savo vaikų girtuokliauti, bet visados drauskime, ginkime nuo jų alkolį ir patys pameskime girtuokliavimą. Sustokime alkolio dievaiti garbinę — tai ir vaikai sustos.

Viena kartą teko išgirsti šitokj nusiskundimą: “Bėda mums seneliams — pakol stipresni buvome, galėjome sau duoną užsidirbti, nereikėjo nuo kitų maldauti pagelbos, nebuvo taip didelio vargo. Ant senatvės tikėjomės, kad prie savo sūnelio galėsime savo žilą galvą priglausti. Apsirikom, labai apsirikom taip mintydami. Mūsų sūnus tapo didžiausis girtuoklis. Ką uždirba viską ir prageria. Nei padoriai apsirėdyti neturi iš ko, nei prie gerą žmonių gyventi negali. Ką jau benorėti, kad senus tėvus sušelptų.

Kas kaltas? Dangelyje vietų patsai tėvas ir motina yra kalti. Pasiteirauk apie tokia senelių praėjusį gyvenimą. Negana to, kad patsai tėvas ir motina dažnai gerdavo alų ir degtinę, bet ir savo dar mažam jaunuose metuose bebūnant sūneliai davė ir pratino jį prie vartojimo svaigalų.

Esu ypatiškai patyręs prie mūsų pačių lietuvių labai kenksmingą, bjaurį paprotj. Nekuriose vietose bei šeimynose nors jie ir turi saiką gėrimui svaiginamų “skanumynų” (kaip kad jie juos vadina), — nors mažai alkolio ragaudami, bet kada tik tėvas ar motina geria, duodu ir savo mažiems vaikeliams, pratina juos jau nuo pat mažystės. Teko matyti, net dviejų ar trijų metų kūdikiui jau duoda degtinę, alų ir kitokius alkolinius gėrimus.

Dideliam žmogui alkolis kenkia, o ką pa-sakyti apie mažą dviejų, trijų metų kūdykėlį. Nors ir visai mažai alkolio vartotum, vistiek tavo sveikatai yra kenksminga. Lygiai kaip kad nuodai: jeigu mažą trupinį nuodų paimsi vidun, mažiau kenks sveikatai, jeigu daugiau ant syk paimsi, daugiau kenks; gal ir su mirtimi turėsi susitikti. Taip-pat ir alkolio vartojimas. Mažiau alkolio išgeri, ant tiek mažiau sveikatai turi pavojaus, daugiau išgeri, daugiau savo sveikata įžeidi.

Jeigu čia neteisingai išsitariau, tai visi geriausi, didžiausi praktikai, gydytojai neteisybę sako. Kas yra negalimu daiktu.

Nueikim į bepročių namus, paklausinėkim, patyrinėkim — atrasime, kad alkolis, jeigu ne didžiausią dąlj, tai nors didelę dalį žmonių į bepročių namus nuvarė.

Senas priežodis sako: Tinginystė yra motina visu kita nuodėmių. Bet, galime drąsiai pasakyti, kad girtuoklystė irgi ne kas kitas, kaip tik nuodėmių motina. Prisižiūrėkime į girtą žmogų, ką jis neprišnekės! Kad spėkų turėtų, rodos žemę su dangum sumaišytų. Girtuoklio bjauriausi žodžiai nesuskaitomi iš burnos verste verčiasi rodos būtų pats pragaras atsivėręs. O ką jau bekalbėti apie jo mintis, apie jo širdies ir smalsumo geidulius. Viskas, ką galima pasakyti — baisu, žiauru ir neprotinga.

Jeigu norime, kad užaugę vaikai būtų geri žmonės — ne girtuokliai, jeigu norime ant senatvės savo žilą galvą priglausti po savo sūnaus ar dukters stogu — nepratinkime savo vaikų girtuokliauti, bet visados drauskime, ginkime nuo jų alkolį ir patys pameskime girtuokliavimą. Sustokime alkolio dievaiti garbinę — tai ir vaikai sustos.

V—tis.


Šaltinis: Vaitukaitis, A (1918, Rugpjūtis). Kas kaltas?. Tautos rytas 8 (35), p. 7. [žiūrėta 2018-08-02] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003842697?exId=34321&seqNr=7

 

4+