1918 m. rugsėjo 10 d. | Bėglių stovykloje Žemutiniuose Šančiuose

Kauno priemiestyje Žemutiniuose Šančiuose stovi daugelis rusų kareiviabučių. Dabar beveik visi jie tušti. Tiktai vienuose namuose matyti judėjimas. Ant erdvaus kiemo nuolatai vaikščioja būrys žmonių. Daugelis jų stovi ir, rodosi, ko tai laukia namo laiptuose ir koridoriuose. Vieni, matyti, sodžiaus gyventojai – šviesiais, ilgais plaukais, kiti – žydai, išblyškę, tamsiais, garbanotais plaukais, matyti taipgi ir moteriškųjų, motinų su žinduoliais, ir būrys vaikų, kurie, nieko nesirūpindami, žaidžia kieme. Senieji sustoję šnekasi, pasakoja apie savo bėgimą Rusijon, apie tuos laikus, kada dėl sprogstančių granatų jie turėjo palikti savo buveinę, ir ką jiems teko pritirti. Užsimąstę jie žvelgia į miestą ir apylinkę ir, matyti, daro sumanymus naujam gyvenimui įkurti. Karantinoje privalu jiems būti dar tris-keturias dienas, ir tada jau kiekvienas galės grįžti savo vieton.

Kieme, už didžiojo namo, gauname matyti smagesnį vaizdą. Čia sukurta daugybė ugnių ir pilna verdančių puodų. Kas gali verdasi bulvių ir džiaugiasi tokiu nepaprastu valgio gaminimo būdu.
Visi bėgliai turi pereiti išutinėjamąją įstaigą. Drabužius ir šutina. Bėgliams smagu nusiplauti, nes ne vienas jau seniai neturėjęs progos pasinaudoti maudykla. Paskui bėglius skiepija ir tada jiems paskiria gyvenimus kareiviabučio kambariuose, kur matyti margas klajūnų gyvenimas: čia, susigūžę, miega keletas vaikų, ten būrelis moterų, suėjusių krūvon, šnekučiuoja, kitur vyriškiai drožia kortomis, nesirūpindami, kas darosi aplinkui; ten viena mergina įsigilinusi skaito knygą, kita, rodosi jos sesuo, siuva siuvinį. Kitoje vietoje šeima, susėdusi aplink stalą – suskaičiau 11 vaikų – valgo vakarienę; vaikai drąsiai siekia garuojančių bulvių, pakrėstų ant stalo.

Tuo tarpu raštinėje dirbama. Raštininkų darbas nelengvas. Reikia kožno išklausinėti reikalingiausių žinių, idant išdavus jam tam tikri popieriai; apie vietą sugrįžimo kožno bėglio ir reikia pranešti apskričiui, kame jis apsigyvenęs. Matyti, jog tai yra nelengva išklausti, visą tat sužinoti. Kai kurie bėgliai tiktai aplamai gali pasakyti, kame norį keliauti, per tat ne vieną kartą išeina patiems bėgliams nesmagumų, nes nuvyksta netikron vieton. Todėl raštininkai ir bėgliai dažnai naudojasi kabančiu prie sienos žemėlapiu, pakolei kiekvienas nesuras kas reikia.

Dabar kas savaitę vieną sykį bėgliams rengiamas koncertas. Koncertuoja kariuomenės muzikantai. Ir šitas dalykas parodo, jog vokiečiai rūpinasi bėgliais.

Išbuvus karantinoje aplamai tris dienas – seniau trukdavo tiek savaičių – galima vykti namon. Jau pasiekta paskutinė stotis. Bėglius lyg traukte kas traukia priekin. Juos užima tiktai vienas klausimas: ką rasiu namie sugrįžęs?

Tarpe medžių matyti gyvenamojo kaimo triobos. Bėglys sustoja. Jo akyse pradeda žibėti ašaros, jisai nusiima kepurę, paima ant rankų kelionėje gimusį mažiuką, ir giliai užsimąstęs žvelgia priekin. Viduje sužiba džiaugsmas: „Mano tėviškė, esame namie!“

Rusijos kariuomenės kariai – karo belaisviai Kauno priemiestyje, Šančiuose, 1916 m. (nuot. www.miestai.net)

Šaltinis: Bėglių stovykloje. (1918, Rugsėjo 10). Dabartis (133), p. 3. [žiūrėta 2018-07-28] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23914&seqNr=3